ROŽIŲ OKULIANTŲ PRIEŽIŪRA

Okuliantų priežiūra. Gėlininkams didžiausias rūpestis — prigijusius okuliantus išsaugoti per žiemą. Dabar daugumas specialistų rekomenduoja okuliantus rudenį iškasti ir per žiemą laikyti rūsyje arba apkasus inspekte. Prieš šalčius, apie spalio mėn. vidurį, juos reikia iškasti ir, sutrumpinus laukinius ūglius iki 10— 15 cm, apkasti rūsyje ir laikyti 1-2°C temperatūroje.

Inspekte prikastų okuliantų akutė turi būti apipilta ne mažiau kaip 15 cm žemės sluoksniu, o pradėjus šalti, juos dar reikia uždengti 25-30 cm lapų sluoksniu ir ant viršaus — polietileno plėvele arba ruberoidu. Taip laikant okuliantus per žiemą, jų išsaugoma iki 90%; palikus akiavimo laukelyje neiškastus, o tik žemėmis ir lapais pridengtus, pavyksta išsaugoti iki 50-60% nuo prigijusių akučių skaičiaus.

Pavasarį, prieš sodinant, okuliantai iškasami ir nupjaunama likusi laukinė poskiepio dalis. Pjaunama aštriu peiliu aukščiau prigijusios akutės 0,5-0,8 cm atstumu. Pjauti poskiepi sodo žirklėmis lengviau, bet nerekomenduotina, nes kerpant dažnai suskaldoma mediena ir tokių poskiepių akutės sprogsta silpnai arba ir visai išdžiūsta. Prieš pat sodinant šaknys pamirkomos karvių mėšlo ir molio skiedinyje. Okuliantai, kaip ir akiavimo laukelyje, sodinami eilėmis arba juostiniu būdu, tik eilėje tarp augalų paliekami didesni atstumai — 20 cm.

Okuliantų prigijimas

Okuliantams prigijus, svarbiausia tinkamai formuoti krūmą. Pirmiausia nuolatos reikia šalinti laukinius ūglius, kurie gausiai pradeda augti kartu su sprogstančia akute. Krūmą formuoti taip, kad iš akiavimo vietos arba truputį aukščiau augtų kuo daugiau ir stipresnių stiebų. Daugumos rožių iš prigijusios akutės natūraliai išsivysto tik vienas, rečiau du stiebai. Kad augalas šakotųsi, reikia stiebą, kol jis dar nesumedėjęs, patrumpinti — pinciruoti. Tada geriau vystosi apatinė ūglio dalis. Jauno augalo stiebas akiuotoje vietoje dar nestiprus, užaugęs ilgas gali greit išlūžti.

Pirmą kartą ūglį reikia pinciruoti, kai lapų pažastyse jau būna išsivysčiusios akutės. Tokiu metu patrumpinus viršūnę, greit pradeda sprogti šoninės akutės ir augalas beveik nesustoja augti. Krūmas bus vertingesnis, jeigu pagrindinės šakos formuosis iš žemesnių akučių. Todėl pirmą kartą ūglį visuomet reikia trumpinti daugiau. Priešingu atveju pagrindinės šakos išaugs iš likusių viršutinių, geriau maitinamų akučių, ir toks krūmas bus panašus stiebinę rožę.

Praktiškai ūglį pirmą kartą reikia trumpinti, kai jo viršūnėje jau yra susiformavęs 4-5 mm skersmens (žirnio didumo) žiedinis pumpuras (16 pav.). Ūglį geriausia trumpinti virš antro nuo apačios penkialapio lapo. Jei lapų pažastyse jau išsivysčiusios akutės, ūglį galima pinciruoti ir anksčiau, nelaukiant, kol žiedinis pumpuras bus nurodyto dydžio. Tačiau visais atvejais jauno augalo pirmiesiems pumpurams negalima leisti žydėti.

Vėliau akučių išsivysčiusius ūglius pinciruojama silpniau, vienam kitam ūgliui jau galima leisti ir pražysti. Peržydėjusius žiedus skinti kuo trumpesniais koteliais. Taip genint okuliantus per pirmą vasarą, galima suformuoti krūmelius su 2-3 pagrindinėmis šakomis. Akiuojant sprogstančia akute žiemą arba anksti pavasarį, daroma taip pat, kaip ir akiuojant vasarą miegančia akute. Tik toks skirtumas, kad, akiuojant žiemą, reikia turėti iš anksto paruoštų poskiepių. Prigijusios akutės netrukus pradeda sprogti ir augti. Pradėjus akutėms sprogti, tuojau pat reikia atrišti raiščius, kad įskiepis galėtų laisvai augti.

Ūgliais skiepijama tik dauginant rožes žiemą (nuo gruodžio iki kovo pabaigos) šiltnamyje. Apie ūglių paruošimą ir laikymą jau rašyta aukščiau. Žiemą ūgliais galima skiepyti dvejopai: kai poskiepių žievė neatšokusi ir kai atšokusi.

Skiepijimas su atšokusia žieve

Skiepijant su atšokusia žieve, poskiepius pusantro mėnesio iki skiepijimo reikia iškasti ir persodinti į 10-12 cm skersmens puodukus. Puodukams imama 2 dalys velėninės, 1 dalis kompostinės žemės ir 0,5 dalies smėlio. Į puodukus persodinti laukinukai apie 2 savaites laikomi 1-2 °C temperatūros rūsyje. Likus mėnesiui iki skiepijimo, poskiepiai pernešami į 5-6 °C patalpą, kurioje jie pagal reikalą laistomi ir kasdien apipurškiami. Po dviejų savaičių, iki skiepijimo likus 10-12 dienų, temperatūra patalpoje iš pradžių pakeliama iki 10-12 °C, vėliau — iki 16— 18 °C.

Pradėjusių augti poskiepių purkšti nereikia, o tik laistyti. Tuo laiku jie būna jau pakankamai įsišakniję, paprastai ir žievė nuo medienos lengvai atšoksta ir galima pradėti juos skiepyti.

Poskiepius lengviau prižiūrėti ir patogiau skiepyti, kai jie nepersodinami į vazonėlius. Lapkričio pradžioje poskiepius reikia apkasti šiltnamyje po stelažais. čia jie retkarčiais palaistomi ir iki skiepijimo pradeda augti. Jų ir žievė visuomet lengvai atsiskiria nuo medienos. Jei numatoma skiepyti su neatšokusia žieve, poskiepiai iki pat skiepijimo laikomi apkasti šaltoje patalpoje arba lauke.

Skiepijant žiemą, tinka visi sodininkystėje naudojami skiepijimo būdai. Tik poskiepiams su atšokusia žieve galima taikyti vienokius būdus, pavyzdžiui, paprastą arba pagerintą požievinį skiepijimą su neatšokusia žieve — paprastą arba pagerintą sudūrimą, šoninio įpjovimo arba kitokį būdą.

Šaltinis: Vikipedija