Rožių akiavimo technika tokia pat, kaip ir vaismedžių
Rožės dažniausiai akiuojamos liepos—rugpjūčio mėn. Akiavimo technika tokia pat, kaip ir vaismedžių. Paprastai akiuoja trys darbininkai. Vienas atkasa erškėčio šaknies kaklelį ir švariai jį nuvalo, kitas padaro pjūvį ir įstato jį akutę, o trečias liepos plaušu arba polietileninės plėvelės juostele sandariai apriša žaizdą. Akutę reikia išpjauti su plonu medienos sluoksniu, nes greičiau prigyja. Akutę geriau įskiepyti iš šiaurės pusės, kad mažiau džiovintų saulė. Po dviejų savaičių patikrinama, kaip akutės prigijo. Prigijusių akučių lapkočiai, juos palietus, nukrinta, o pačios akutės yra sveikos, žalios. Neprigijusius krūmelius reikia pažymėti (nulaužti viršūnę ar kitokiu būdu). Vėliau jie akiuojami pakartotinai.
Rugpjūčio mėn. skiepeliai dar kartą patikrinami; raiščiai atpalaiduojami arba ir visai nuimami. Kartais po akiavimo kai kurios akutės tuojau pradeda sprogti ir augti. Iki žiemos jauni ūgliai nespėja sumedėti ir dažnai iššąla. Tokių ūglių viršūnę aukščiau 3-4 lapo reikia nupjauti. Iki žiemos jie sumedėja ir geriau peržiemoja. Rudenį, pradėjus šalti, visi akiuotieji krūmeliai apkaupiami 10-15 cm žemės sluoksniu, o pašalus pridengiami lapais, pjuvenomis ar durpėmis. Tačiau mūsų sąlygose per žiemą nemažai akiuotų rožių žūva. Todėl patartina rudenį jas iškasti ir per žiemą, apkasus žemėmis, laikyti rūsyje. Pavasarį, žemei atšilus ir kiek pradžiūvus, skiepeliai rūpestingai nudengiami ir patikrinamos akutės. Aštriu sodo peiliu erškėčio stiebelis aukščiau prigijusios akutės įstrižai nupjaunamas. Žirklės tam mažiau tinka, nes skaldo medieną, dėl to akutės vėliau silpniau sprogsta, o kartais netgi visiškai nudžiūsta.
Skiepelis apkaupiamas puria žeme. Po žeme žaizda apsitraukia kamštine medžiaga, o pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį. Akutėms sprogstant, kartu pradeda augti ir erškėčių laukinės atžalos, kurias reikia pašalinti. Vasaros metu laukas purenamas, naikinamos piktžolės, ir 2— 3 kartus papildomai tręšiama: pavasari azoto, fosforo ir kalio trąšomis, o vėliau tik kalio. Vasaros pabaigoje daugelio veislių rožės pradeda žydėti. Gerai prižiūrint, iki rudens išauga gražūs kultūrinių rožių krūmai, kuriuos galima sodinti į nuolatinę vietą. Rudenį, prieš šalčius, nuskinami lapai ir sutrumpinami nesumedėję ūgliai. Krūmeliai iškasami. Gerai išsivystę krūmai realizuojami arba įkasami į žemę ir iki pavasario laikomi sausoje vietoje. Pradėjus šalti, pridengiami eglišakėmis, pjuvenomis arba lapais.
Silpni krūmeliai dar vieneriems metams sodinami į medelyną. Kaip minėjome, mūsų klimato sąlygose per žiemą nemažai įakiuotų rožių žūva. Todėl didžiuosiuose Latvijos, Estijos, Lietuvos gėlininkystės ūkiuose rožės skiepijamos šiltnamiuose žiemos metu. Rudenį iškasti poskiepiai, sutrumpinus šaknis ir ūglius, įkasami rūsyje ar šaltame šiltnamyje po stelažu. Gruodžio pradžioje jie sodinami į 10-12 cm skersmens puodelius ir laikomi 10-13° C temperatūroje. Dešimt dienų prieš skiepijimą šiltnamyje temperatūra keliama iki 18-20° C, poskiepiai gausiai laistomi. Įskiepiams naudojami iš rudens paruošti ir rūsyje laikyti arba šiltnamyje auginamų rožių ūgliai. Ūgliai supjaustomi taip, kad liktų 1-3 pumpurai. Skiepijama, užkišant po žieve.
Žaizda aprišama polietileninės plėvelės juostele. Skiepeliai gausiai laistomi ir laikomi šiltnamyje 18-20° temperatūroje. Stelažai, ant kurių pastatytos rožės, pačios rožės padengiamos drėgnomis durpėmis ar pjuvenomis. Po 8-12 dienų skiepai pradeda augti. Durpės ar pjuvenos palaipsniui nuimamos. Po 30-40 dienų skiepytos rožės išnešamos į šiltnamius, kuriuose palaikoma 10-13° C temperatūra. Taupant šiltnamyje plotą, galima skiepyti ir nepasodintus į puodelius erškėčius. Dešimt dienų prieš skiepijimą poskiepiai pakasami po stelažu ir gerai paliejami vandeniu. Pradėjus jų pumpurams sprogti, skiepijama. Skiepeliai įkasami į drėgnas pjuvenas arba durpes ir laikomi ant stelažų 2 3 savaites. Pradėjus skiepeliams augti, sodinami į puodelius. Pavasarį sodinama į lauką tokiame gylyje, kad skiepijimo vieta būtų žemėje. Rožės, suformuotos medelio pavidalu, vadinamos stiebinėmis (į paprastojo erškėčio stiebą įskiepijama kultūrinė rožė).
Stiebinės rožės sodinamos pavieniui ir grupėmis. Poskiepiai stiebinėms rožėms auginami dvejus metus. Parenkami stiprūs, 6-8 mm skersmens laukinukai. Sodinami 70X20 cm atstumu taip, kad šaknies kaklelis būtų žemėje. Per vasarą žemė dažnai purenama, naikinamos piktžolės ir kovojama su ligomis bei kenkėjais. Antrųjų metų pavasari patręšiama azoto trąšomis. Gerai išsivystę ūgliai užauga iki 2 m ilgio. Rudenį laukinukai iškasami, visi stiebai išpjaustomi, paliekamas tik vienas geriausiai išsivystęs, ir įkasami į žemę. Pavasarį į gerai paruoštą žemę sodinami 100X30 cm atstumu. Per vasarą laukinukai išaugina daug laukinių atžalų, kurias reikia pašalinti. Vasaros pabaigoje akiuojama. vieną stiebą įakiuojama 2-3 akutes.
Prieš šalčius stiebai atsargiai prilenkiami, prismeigiami prie žemės ir apdengiami. Pavasari, nudengus rožes, stiebas aukščiau įskiepytų akučių nupjaunamas, o kai akutė pradeda sprogti, pašalinami visi kiti šoniniai ūgliai. Pavienius neprigijusius stiebus galima pakartotinai skiepyti išlaikytais per žiemą ūgliais. Norint suformuoti gražesni vainiką, kultūrinių ūglių augimas reguliuojamas, skabant viršūnes. Vasarą naikinamos piktžolės, purenami, tarpueiliai ir kovojama su ligomis bei kenkėjais. Rudenį nuskinami lapai, iškasami krūmeliai ir realizuojami arba įkasti į žemę laikomi iki pavasario.