Rožių skiepeliu auginimas medelyne

Medelynui parenkama šilta vieta su natūralia užuovėja. Nesant natūralios užuovėjos, sodinamos medžių ar krūmų apsauginės juostos. Medelynui labiausiai tinka laukas su nedideliu pietų nuolydžiu. Podirvio vanduo turi būti iki 1,5-2 m gylio. Visai netinka žemumos, nes jose esti šaltas oras. Medelyne turi būti motininis rožynas, iš kurio imami įskiepiai, daigynas, laukinukų akiavimo laukas. Taip pat reikia turėti lauką, kuriame auginami erškėčiai sėklai. Neturint sėklinių erškėčių, vaisiai renkami nuo gerai augančių laukinių erškėčių krūmų. Erškėčių vaisiai pradeda nokti rugsėjo mėn. Spalio mėn. jie visai prinoksta ir suminkštėja. Iš prinokusių vaisių sėklos išimamos, trinant juos lentele per vielinį sietelį. Išimtos sėklos išplaunamos ir stratifikuojamos.

Stratifikuojant viena dalis sėklų sumaišoma su trimis dalimis išplauto smėlio, supilama į dėžutę 20 cm sluoksniu ir uždengiama vielos tinklu, kad neprieitų pelės. Taip paruoštos dėžutės laikomos rūsyje 18 mėnesių. Sėklos jose kartais permaišomos, kad neperdžiūtų. Taip paruoštos sėklos antrųjų metų pavasarį normaliai sudygsta. Gausiažiedžio ir raukšlėtojo erškėčio sėklos gerai dygsta po 6 stratifikavimo mėnesių. Erškėčių sėklų dygimą ,bandoma pagreitinti įvairiais būdais: iš nesuminkštėjusių erškėčių vaisių sėklos išimamos, lukštui dar labai nesukietėjus, jos plikomos verdančiu vandeniu, mirkomos 5-10% sieros ar chloro druskos rūgšties tirpale, stratifikuojamos, kaitaliojant temperatūrą, ir kt. Visos šios priemonės nors ir pagreitina sėklų dygimą, bet tokiais atvejais jų daigumas esti ne didesnis kaip 20-25, o kartais jos gali ir visai nesudygti. Todėl natūralus sėklų paruošimo būdas, duodantis gerą efektą, yra jų stratifikavimas.

Mičiurinas savo rožių hibridų sėklas trindavo stambiu smėliu tol, kol pasidarydavo aiškiai matomos lukšto Taip paruoštos sėklos sudygdavo pirmąjį pavasarį. Pavasarį sėklos sėjamos daigyne į gerai paruoštas 1 m pločio lysves. Sėjamos eilutėmis 1-2 cm gylyje 1-2 cm atstumu, tarp eilučių 20 cm atstumas. Viename kilograme esti apie 50 000 sėklų. Vienam arui užsėti reikia apie 1-1,5 kg sėklų. Sėklos pradeda dygti gegužės mėn. Laukinukų pasėlius reikia nuolat purenti ir ravėti, o esant reikalui, laistyti. Kad išsivystytų geresnės šaknys, laukinukai su 2-3 tikraisiais lapeliais persodinami (pikuojami). Jų šaknelės vienu trečdaliu sutrumpinamos.

Pikuojami taip pat į 1 m pločio lysves, tarp kurių paliekami 35 cm tarpulysviai. Sodinimui parenkami sveiki, stiprūs laukinukai, su tiesia šaknele. Duobutės daromos kuoliuku. Sodinami eilutėmis 6 cm atstumu, tarp paliekami 20 cm tarpai. Pasodinus žemė gerai apspaudžiama, palaistoma. Tai atlikti geriausia ūkanotą dieną. Per visą vasarą purenama dirva, laistoma, ravimos piktžolės. Tręšiama ne mažiau kaip du kartus: pirmą kartą — laukinukams pradėjus augti, antrą kartą — po 15-20 dienų. Akylai sekamas ligų bei kenkėjų pasirodymas.

Gerai prižiūrimų laukinukų šaknies kaklelis iki rudens užauga iki skersmens. Rudenį, nuskynus lapus, jie iškasami ir surūšiuojami pagal šaknies kaklelio skersmenį į tris grupes: 1) 5-7 mm, 2) 3-5 mm ir 3) iki 3 mm. Laukinukams sutrumpinamos šaknys ir žiemai jie įkasami į žemę. Pavasarį pirmos ir antros grupės laukinukai sodinami į akiavimo lauką, trečios grupės — dar vieneriems metams į daigyną. Akiavimo laukas turi būti kruopščiai paruoštas iš rudens. Pavasarį jis įdirbamas tik kultivatoriumi ir akėčiomis. Laukinukai sodinami, kai tik pradžiūsta dirva. Prieš sodinimą patikrinamos jų šaknys, iškarpomi smulkūs ūgliai, dalis išsidraikiusių šakelių ir nežymiai sutrumpinamos viršūnės. Šaknys pamirkomos karvių mėšlo, molio ir vandens skiedinyje.

Laukinukai sodinami eilėmis 15 cm atstumu, tarp eilių paliekami 70-80 cm tarpai. Į 1 ha jų pasodinama apie 100 000. Kastuvu ar specialiu plokščiu geležiniu kuoliuku sodinama taip, kad šaknies kaklelis būtų truputį aukščiau žemės paviršiaus, nes, pasodinus giliau, sunku akiuoti. Aplink pasodintą laukinuką žemė apmindoma, o jie patys apkaupiami taip, kad šaknies kaklelis būtų užžertas puria žeme. Per vasarą, purenama žemė, naikinamos piktžolės, šalinami nereikalingi ūgliai. Jei nepakankamai vešliai auga, reikia tręšti azoto trąšomis. įskiepiai akiavimui ruošiami nuo sveikų, žinomų veislių motininių krūmų. Tinka vienmečiai, peržydėję, su gerai išsivysčiusiais pumpurais ūgliai.

Nežydėjusių ūglių akutės blogiau prigyja, be to, iš jų išaugę krūmai negausiai žydi. Nuo ūglių pašalinami lapai, paliekant trečdalį lapkočio. Ūgliai surišami pundeliais, prie jų pririšamos etiketės, pridengiami samanomis arba skudurais ir iki akiavimo laikomi vėsioje ir drėgnoje patalpoje. Dar geriau ūglius ruošti prieš pat akiavimą. Akiavimui netinka peraugusios, pradėjusios sprogti akutės, nes jos blogai prigyja ir lengvai žūva žiemos metu. Naudojamos tik visiškai subrendusios vidurinės ūglio dalies akutės. Akiuoti galima du kartus per metus: pavasarį vadinamąja sprogstančiąja akute ir vasarą miegančiąja akute.