Vilkdalgių ligos, sukėlėjai, kovos priemonės prieš jas
Kekerinis puvinys. Pavasarį neatželia vilkdalgių lapai arba vasarą jie gelsta ir džiūsta, šakniastiebiai būna apipuvę, o šaknys — apvytusios. Ligai labiau įsigalėjus, sergančios šakniastiebių dalys nuo sveikosios dalies atsiriboja tamsiai rudu apvadu. Ant pažeistų augalo dalių — šakniastiebių, apdžiuvusių lapų pagrindų, o kartais ir ant žiedkočių bei žiedų ir vaisinių dėžučių atsiranda pilka ligos sukėlėjo Botrytis convoluta Whe. ef Dray. veja, susidedanti iš grybo konidijakočių ir sporų, kuriomis liga vasarą plinta. Be jų, ant pažeistų šakniastiebių ir apmirusių šaknų susiformuoja juodi maži grybo skleročių telkiniai, kurie žiemoja ir ateinančiais metais būna infekcijos šaltiniu. Jeigu ši liga kur paplinta, vilkdalgiams ji padaro daug nuostolių.
Kad ši liga neplistų, reikia pašalinti stipriai pažeistus augalus kartu su aplinkine žeme ir juos sudeginti. Jeigu kartais augalas yra nedaug pažeistas, tada užtenka išpjauti dalį šakniastiebio ir žaizdeles apdulkinti kaptanu. Apskritai, stengtis nepažeisti vilkdalgių šakniastiebių, kadangi žaizdelės sudaro palankias sąlygas ligai vystytis. Sodinti tik sveiką sodinamąją medžiagą, prieš tai ją beicuojant TMTD. Naudinga žiemai vilkdalgius pridengti šiaudais, nes jie apsaugo šakniastiebius nuo apšalimo. Užkrėstą žemę, kur augo šia liga apsikrėtę vilkdalgiai, reikia dezinfekuoti formalinu.
Heterosporiozė. Iš pradžių ant lapų atsiranda apskritos ar kiek elipsiškos didelės dėmės, kurios vėliau pasidaro pilkai rudos, o dar vėliau jose susiformuoja smulkūs tamsūs ligos sukėlėjo Heferosporium gracile Wallr. šereliai—grybo konidijakočiai su konidijomis. Ligai stipriai išsivysčius, dėmės susilieja ir lapai ištisai nudžiūsta. Grybas žiemoja su augalų atliekomis. Palankias ligai vystytis sąlygas sudaro drėgnas oras, taip pat fosforo ir kalkių trūkumas dirvoje. Liga visose vilkdalgių augimo vietose yra stipriai paplitusi, ir antroje vasaros pusėje jų lapai kartais būna visai nudžiuvę.
Kovai su šia liga augalus reikia pakartotinai purkšti vario preparatais, cinebu arba kaptanu. Rudenį arba pavasarį pašalinti ir sudeginti augalų atliekas. Auginti atsparias šiai ligai veisles.
Rūdys. Ant vilkdalgių lapą atsiranda skaitlingi, epidermiu apdengti rudi spuogeliai, kuriuose yra vasarinės ligos sukėlėjo Puccinia iridis (DC.) Wallr. grybo uredosporos. Epidermis plyšta, sporos išdulka ir tokiu būdu parazitas vasarą plinta. Rudeniop vietoj rudą spuogelių susiformuoja juodi teleutosorą spuogeliai, kuriuose yra grybo žiemojančios teleutosporos. Pavasarį jos sudygsta, išaugina bazidiosporas, kurios užkrečia valerijonus, ir čia išsivysto pavasarinė grybo ecidinė stadija. Ecidėms išdulkėjus, vilkdalgiai apsikrečia ir tokiu pačiu kartojasi eciligos sukėlėjo raidos ciklas. Literatūroje nurodoma, kad pavasarinė grybo stadija gali išsivystyti ir ant dilgėlių.
Reikia auginti atsparias rūdims vilkdalgių veisles; ligos pažeistus lapus šalinti; nuo ankstyvo pavasario augalus purkšti sieros arba vario turinčiais preparatais.
Šlapiasis šakniastiebio puvinys. Anksti pavasarį jauną daigą viršūnėlės pradeda ruduoti ir džiūti. Nežymus puvinys prasideda ant šaknies kaklelio. Puvinys plečiasi pamažu, ir tik per 2-3 mėnesius apima visą šakniastiebį, kuris šlapiai supūva. Augalas vysta, lapai džiūsta. Patraukus sudžiuvusių lapų kuokštą, jis lengvai nutrūksta nuo šakniastiebio, o prisegimą vietoje būna glitus, šlapias, dvokiantis puvinys. Iškastas šakniastiebis būna ne tik supuvęs, bet dėl kitų saprofitinių dirvos grybų įtakos apipėlyjęs, kartais atrodo lyg miltais apibarstytas arba įvilktas į savotišką apvalkalą. Kartais šakniastiebis šlapiai supūva ir virsta skysta mase, o šiai sudžiuvęs, lieka balgšvi, nemalonaus kvapo miltai.
Ligą gali sukelti keletas bakterijų rūšių: Pseudomonas iridis v. Hall., Erwinia aroideae (Town.) Holl. ir Erwinia carofovora (Jones) Holl. Visos šios bakterijos yra vienodai patogeniškos vilkdalgiams, ypač puola šiek tiek nuo šalčio nukentėjusias šaknis. Bakterija išsilaiko dirvoje su sergančių augalų liekanomis ir apkrečia pasodintus sveikus augalus. Daugiau nuostolių padaro tais metais, kai gausiau kritulių, be to, per daug tręšiant azoto trąšomis. Ligai plisti daug padeda dirvos kenkėjai.
Vilkdalgių negalima auginti drėgnoje dirvoje. Netrešti šviežiu mėšlu, ypač vengti arklių mėšlo. Gerų rezultatų tada, kai apie augalus pribarstoma superfosfato. Naikinti dirvos kenkėjus.
Mozaika. Sergančių augalų lapai išmarginti šviesiomis žalsvomis, su geltonu atspalviu juostomis ir taškais. Lapai mažesni už normalius.
Žiedkotis labai sutrumpėjęs. Sergančių augalų žiedpumpuriai išmarginti melsvai žaliomis dėmėmis. Brūkšneliai, juostos ir dėmės, kurie sudaro žiedo margumą, būna tamsesnės spalvos, negu pagrindinė žiedo spalva. Sergančią augalų vystymasis sulėtėja. Tokių augalų svogūnai duoda mažiau ūglių, ir jie būna silpnesni už sveikus.
Ligos sukėlėjas — virusas iris virus 1 (Bierley et McWorfer) Smith. Ligą platina amarai.
Kruopščiai surinkti ir sunaikinti sergančius augalus. Naikinti ligos pernešėjus — amarus.