Saržento lelija (L. sargentiae Wils.). Kilusi iš Vakarų Kinijos. Užauga. iki 60-100 cm aukščio. Žiedai viduryje balti, išorėje rudi, kvapūs. Žydi liepos mėn. pabaigoje. Panaši į karališkąją, tik žiedai žymiai mažesni, o lapai platesni ir trumpesni, jautresnė šalčiams, vėliau žydi ir lapų pažastyse išaugina stiebinius svogūnėlius.
Vilmoto lelija (L. willmottae Wils.). Kilusi iš Kinijos. Užauga iki 120-200 cm aukščio. Stiebas gausiai apaugęs tamsiai žaliais linijiškais lapais. Žiedai ilgakekiuose žiedynuose, bekvapiai; žiedlapiai į išorę atsilenkę, oranžiškai raudoni, karpoti. Svogūnai dideli, balti. Atspari ligoms ir kenkėjams. Žydi liepos—rugpjūčio mėn., 50–60 dienų. Sėklų subrandina gausiai. Lengvai dauginasi sėklomis. Auginant pražysta antraisiais metais. Žiemai pridengti nereikia. Vienos lelijų rūšys gerai auga gana drėgnose, sunkiose, kitos tik sausose, lengvose priesmėlio dirvose.
Tačiau visos lelijos gerai auga ir vystosi lengvo priemolio dirvose, kurios yra gerai drenuotos, pakankamai drėgnos, patręštos perpuvusiais lapais, durpių ar perpuvusio mėšlo kompostu, struktūrinės, turi daug organinių medžiagų. Kai kurios rūšys (pvz., baltoji, tunbergo, hansono, tigrinė) gerai auga ir sunkesnėse dirvose, priemolyje, jei jis gerai drenuotas. Beveik visos lelijos geriausiai auga neutraliose dirvose, bet gali augti ir rūgščiose bei šarminėse dirvose. Tik, pavyzdžiui, rūgščiose dirvose karališkosios lelijos svogūnai per 2-3 metus sunyksta, šarminėse gerai auga raudonoji, karališkoji, baltoji, miškinė lelija.
Lelijos turi būti apsaugotos nuo stiprių vėjų medžiais ar krūmais. Mėgsta pusiau užpavėsintas vietas. Atvirose, tose vietose išblunka žiedų spalva, nukenčia pridėtinės šaknys. Saulėtose vietose mulčiuojamos durpėmis, kompostu arba pjuvenomis. Lelijų sodinimo gylis priklauso nuo svogūno struktūros ir pridėtinių šaknų. Lelijos, kurios turi tik pagrindines šaknis sodinamos 10-15 cm gylyje, o turinčios ir pridėtines šaknis,. žymiai giliau — 20-40 cm gylyje (karališkoji, vilmoto,. henrio). Parkuose atsparias šalčiams lelijas galima sodinti nedidelėmis grupėmis, nes per keletą metų susidaro dideli kerai.
Tam tinka tigrinė, visos miškinės lelijos formos, raudonoji, vilmoto, henrio ir kt. Reikia nepamiršti, kad auginti lelijas parkuose tarp krūmų žymiai lengviau, negu lysvėse, nes čia jų apatinė stiebo dalis pridengiama žole, kuri apsaugo šaknis nuo saulės kaitros, o jaunus ūglius — nuo pavasario šalnų ir aštrių vėjų. Nukritę medžių ir krūmų lapai žiemos metu yra natūrali priedanga nuo šalčių. Be to, krūmų ir medžių šaknys sudaro gerą drenažą.
Info apie lelijas