Anksta – vienmetis ar daugiametis kiliminis augalas

Anksta – bastutinių šeimos vienmetis ar daugiametis (rečiau dvimetis), žemaūgis, kompaktiškas ar purus kiliminis augalas. Žiedai geltoni, balti, susitelkę į mažas kekes; žydi gausiai.

Vaisius – ankštarėlė. Daugiausia paplitę Europoje, Azijoje ir Amerikoje. Auga kalnynuose, dažniausiai uolėtose vietose. Gentyje 270 rūšių. Tarybų Sąjungoje daugiau kaip 90 rūšių, augančių tundroje arba kalnuose. Kerai prigludę prie substrato. Lietuvoje savaime auga 2 rūšys, bet jos nedekoratyvios.

Gajoji anksta.

Paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje (Alpėse, Pirėnuose, Karpatuose). Auga ant uolų iškyšulių, 1000-3500 m aukštyje. Kultivuojama nuo 1731 m. Augalas kiliminis, 5-10 cm aukščio, visžalis. Lapai tamsiai žali, šiurkštūs, pamatiniai blakstienoti, sudaro apvalią skrotelę. Žiedas aukso geltonumo. Žiedynkotis 5-12 cm aukščio, plonas.

Žiedynas – mažas skėtis. Žydi balandžio mėn. Vaisiai subręsta birželio mėn. Gerai peržiemoja nepridengta. Dekoratyvi visą vegetacijos periodą. Tai anksčiausiai pražystanti ankstos rūšis. Kartais pakartotinai pražysta rugpjūčio mėn., bet negausiai. Graikiškas augalo pavadinimas. Dioskoridas Draba pavadino augalą deginančiomis sultimis (degina lūpas).

Pailgalapė anksta.

Paplitusi Kaukaze (išskyrus vakarinę Užkaukazę) ir Mažojoje Azijoje. Auga ant uolų ir akmenų alpinėje juostoje. Kultivuojama nuo 1825 m. Tankų, žemą kilimėlį sudaro daugybė mažų, siaurais lapais skrotelių (10-15 cm skersmens, 3-3,5 cm aukščio). Žydintys augalai 3-7 cm aukščio. Žiedai smulkūs, auksinės geltonos spalvos. Žiedynas mažas, kekiškas, iškilęs virš kilimėlio. Žydi balandžio-gegužės mėn., gausiai. Sėklos sunoksta liepos mėn. Žiemoja nepridengta. Įdomus deriniai būna su perkūnropėmis. Mėgsta kalkingą dirvą.

Samaninė anksta.

Paplitusi Prieškaukazėje. Auga ant uolų ir morenų, alpinėse pievose (2000-3400 m aukštyje). Augalas iki 8-12 cm aukščio. Tankus kilimėlis iš smulkių skrotelių. Žiedai smulkūs, geltoni.

Žiedynas – kekė. Žydi nuo balandžio vidurio iki gegužės pabaigos, gausiai. Sėklos sunoksta liepos mėn. Atspari žiemai ir sausrai. Sodinama alpinariumuose, bordiuruose.

Kurilinė anksta.

Kilusi iš Kurilų salų. Purus kilimėlis iš lapų skrotelių, iki 10 cm aukščio. Žiedai smulkūs, balti. Žydi nuo gegužės pradžios, apie 20-25 dienas. Sėklos sunoksta birželio mėn. Žiemai atspari. Kenkia telkšantis vanduo. Sodinama alpinariumuose.

Plaukuotavaisė anksta.

Paplitusi Austrijos Alpėse, Karpatuose. Auga ant smiltainio uolų. Kultivuojama nuo 1819 m. Kilimėlis 10-15 cm aukščio. Lapai adatiški, stangrūs, skroteliniai (panašus į uolaskėlių). Žiedai geltoni; žiedynas – trumpa kekė. Žydi balandžio mėn. Sėklos sunoksta gegužės-birželio mėn. Žiemoja nepridengta.

Sibirinė anksta.

Paplitusi Arktikos tundrose, Tarybų Sąjungos europinėje dalyje, Kaukaze, Sibire, Vidurinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Auga aukštikalnèse, pievose, atvirose miškų vietose (Arktikos tundrose). Kultivuojama nuo 1806 m. Stiebas plonas, šakotas, iš šliaužiančių ūglių išauga purus kilimėlis, kuris sparčiai kerojasi. Žydintys augalai iki 10-20 cm aukščio. Lapai smulkus, ovalūs. Ploni žiedynkočiai iškilę 10-12 cm virš lapijos. Žiedai geltoni, smulkūs, tankioje kekėje. Žydi nuo balandžio pabaigos iki birželio pradžios, apie 30-40 dienų.

Sėklos sunoksta liepos mėn. Žiemoja nepridengta. Tai vėliausiai pražystanti ir ilgiausiai žydinti rūšis. Dekoratyvi iki šalnų. Medingas augalas. Ankstos sodinamos saulėtoje vietoje. Mėgsta lengvą, kalkingą (karbonatinę) drėgną dirvą, į kurią pridėta kalkinių ir silikatinių medžiagų. Kaip ir daugeliui alpinių augalų, ankstoms taip pat kenkia drėgmės perteklius žiemą. Dirva turi būti gerai drenuota.

Geriausia sodinti rugpjūčio pabaigoje rugsėjo pradžioje, nes auginiai spėja iki žiemos įsišaknyti ir kitų metų pavasarį gausiai žydi. Kerai sodinami su visu šaknynu, kitaip augalai sunkiai prigyja ir ūgliai neįsišaknija, 10-15 cm atstumu (1 m² 25 kerai). Kai kurios rūšys nepersodintos auga 4-5 metus. Peržydėjusią sibirinę ankstą reikia apkarpyti; tada vėl atželia ir neišbarsto sunokusių sėklų, t. y. nepasisėja savaime. Derlingoje dirvoje ši rūšis auga labai vešliai, greitai uždengia žemės paviršių ir tampa vos ne piktžole.

Dauginama sėklomis, dalijant kerelį ir lapų skrotelių dalimis.

Sėklas geriausia sėti iš rudens į dėžutes arba į vazonėlius ir juos laikyti inspekte. Sėkloms sudygti reikalinga žema temperatūra. Sėjinukai pražysta kitų metų pavasarį.

Auginama alpinariumuose, kalvotų vietų gėlynuose, lysvelėse ir kaip kiliminis augalas tinka bordiurams. Galima apželdinti tarpus tarp akmenų ir specialiai padarytas išdrožas atraminėse sienelėse.

Daugelį rūšių patartina sodinti kapinėse. Šias gėles galima auginti su gvaizdėmis, žemaūgiais katilėliais, hutčinzijomis, žemaūgėmis veronikomis bei perkūnropėmis. Šis augalas įdomų spalvinį derinį sudaro su smulkiažiedėmis svogūninėmis gėlėmis, pavyzdžiui, scylėmis, žydrėmis, taip pat su daugiametėmis neaukštaūgėmis gėlėmis: aubretėmis, raudonlapiais šilokais, katilėliais, gvazdikais, hutčinzijomis, mažaisiais vilkdalgiais, perkūnropėmis, uolaskėlėmis ir veronikomis.

Šaltinis – https://lt.wikipedia.org/wiki/Anksta