Tulpių ligos

Kekerinis, arba pilkasis, tulpių puvinys

Kekerinis, arba pilkasis, tulpių puvinys (sukėlė­jas Botrytis tulipae Lib. Lind.). Liga pažeidžia vi­sas augalo dalis vegetacijos periodu lauke, taip pat pražydinant. Tai grybinė liga. Skleročiai pirmiausia apraizgo svogūnų dengiamuosius lukštus atsi­randa mažos įdubusios žaizdelės, taip pat sutrūki­nėja dugnelis. Ši liga ypač plinta, kai svogūnai džiovinami ir patalpose laikomi žemoje (5-13° C) temperatūroje.

Nors aukštesnėje kaip 20° C temperatū­roje grybo sporos ir nežūva, bet jos tampa latentinė­mis. Jei apsikrėtę svogūnai pasodinami gerai neiš­dezinfekuoti, tai ligai palankiornis sąlygomis jie že­mėje visai supūva dar neišleidę daigelių, arba pra­sikala vos 10-15 cm ir sunyksta. Kartais ligos pažeisti augalai ir toliau auga, bet pavasarj jų lapus išmargina pilkšvai rudos dėmės — grybo sporų kolonijos. Vėjas ir lietus sporas perneša ant šalia au­gančių sveikų lapų, stiebo ir net žiedų. Ant stiebo atsiranda rudos įdubusios dėmės panašios degulius. Nustatyta, kad šių dėmių grybiena neaktyvi, t. y. latentinėje būklėje. Tačiau drėgnu ir šaltu oru atsiran­da naujos apvalios arba netaisyklingos formos koni­dijų kolonijos su labai aktyviomis sporomis. Jos plin­ta labai greit, ap,ima didesnę lapų dalį (ar net visus lapus) bei stiebą ir pagaliau svogūnus.

Kaip plinta puvinys

Ši liga dar­že plinta iš pradžių židiniais, kurie vėliau susijungia. Ne visos tulpių veislės šiai ligai jautrios, bet visai atsparių nėra. Šia liga suserga besiknijantys svo­gūnai, laikomi šaldymo kamerose. Ant daigelio šono ar ant viršūnėlės atsiranda pūkuotos dėmės su grybo sporomis. Vėliau jos užkrečia lapus bei žiedus, o kar­tais augalas ir visai nustoja augti. Šios ligos pli­timą skatina per didelis žemės ir oro drėgnumas, šviesos trūkumas, pavasarinės stipresnės šalnos, azo­to trąšų perteklius, be to, dažniau serga per tankiai susodinti augalai.

Priemonės prieš kekerinį puvinį

Kovos priemonės su šia liga sudėtingos. Iškastus svogūnus reikia beicuoti — 30 minučių mirkyti ka­lio permanganato 0,5-0,4% tirpale arba 0,5% eu­pareno suspensijoje. Panašiai svogūnai beicuojami ir prieš sodinant lauke arba pražydinimui j dėžutes. Galima juos 30 minučiti pamirkyti topsino arba ben­lato 0,2% suspensijoje. Per vegetaciją augalai purškiami tris kartus: kar­tą prieš žydėjirną ir du kartus po žydėjimo, kas 12— 15 dienų. Purkšti 1% Bordo skysčiu, 0,1-0,15% top­sino arba benlato ir 0,3-0,4% eupareno suspensijo­mis, juos kaitaliojant.

Fuzariozė

Fuzariozė (sukėlėjas Fusariurn oxysporum tuli­pae, Schleck et Hans). Ši liga pasireiškia tulpių vegetacijos pabaigoje ir kartais padaro daug nuostolių. Išoriniai ligos po­žymiai dažnai būna nepastebimi, augalai anksti pra­deda džiūti, svogūnai pūva dar žemėje arba juos džiovinant. Jeigu lapai nuo viršūnėlių melsvėja arba rausvėja, vadinasi, apatinė svogūno dalis ir šaknys jau pakenktos. Jaunuose svogūnuose apstu gliuko­zido tulipagnino A, kuris apsaugo svogūnus nuo fuzariozės. Kai vegetacijos pabaigą šio gliukozido koncentracija svogūnuose sumažėja, suaktyvėja fuzariozė.

Kada plinta fuzariozė

Liga ypač plinta rudenį, kai pasodinus svo­gūnus būna aukšta dirvos temperatūra (10-12°C), ir pavasarį (daugiau kaip 14° C) tulpių vegetacijos pirmoje pusėje. Saugyklose fuzarioze sergantys (pū­vantys) svogūnai išskiria daug etileno dujų, kurių padidėjusi koncentracija labai paspartina ne tik šios, bet ir kitų ligų plitimą. Gali pasireikšti gumozė, žied­pumpurių nekrozė, deformuotis stiebai, lapai.

Kaip kovoti su tulpių fuzarioze

Grybo sporos gali ilgai išbūti daigios dirvoje, saugyklos ir dėžitį dulkėse. Todėl būtinos šios ko­vos priemonės. Svogūnus kuo anksčiau iškasti, pažeistus (pūvan­čius) sunaikinti (sudeginti). Iškastus svogūnus labai gerai išdžiovinti sau­sole, bet ne per šiltoje (apie 20° C) patalpoje. Sau­gykloje juos dažnai patikrinti. Sodinti tik visiškai sveikus svogūnus. Esant didesniems šios ligos židiniams, į tą pa­čią dirvą nesodinti tulpių, nes grybiena dirvoje išsiaiko gyvybinga net iki 8 metų. Jei nėra galimybės pakeisti dirvą, būtina ją dezinfekuoti tiozonu, DD-40, vapamu ir formalinu. Per vegetaciją augalus purkšti tais pačiais tir­palais kaip ir nuo kekerinio puvinio.

Sklerozinis tulpių puvinys

Sklerozinis tulpių puvinys (sukėlėjas Sclerotium tuliparum Kleb.). Ši liga pasireiškia anksti pavasarį tulpių vege­tacijos pradžioje. Puvinys pirmiausia pažeidžia vir­šutinę svogūno dalį, ji papilkėja, tačiau lieka kieta. Šaknys paprastai nenukenčia, o svogūno dugnelis labai retai.

Grybas dauginasi 0,8 cm skersmens skleročiais. Iš pradžių jie balti, vėliau papilkėja, pagaliau pa­juoduoja ir sukietėja. Skleročiai pažeidžia svogūno kaklelį, atsiranda įvairaus dydžio netaisyklingos dėmės. Nesveiki svogūnai supūva dar prieš sudygstant, o jei sudygsta, auga lėtai ir supūva dar prieš pra­dedant augalams žydėti.

Kaip naikinti sklerozinį tulpių puvinį

Ligos pažeistus augalus reikia iškasti su žeme ir sudeginti, dirva gerai dezinfekuoti. Dirvoje sklero­čiai nelabai ilgai išgyvena, tačiau anksčiau kaip 5 metai j tą pačią žemę tulpitj nereiktų sodinti. Be tul­pių, nuo šio puvinio nukenčia kardeliai, jacintai, nar­cizai, krokai ir vpač vilkdalgiai.

Tyfuliozė

Tyfuliozė (sukėlėjas Typhula borealis ekstr., Typ­hula idahoensis Remsb.). Pirmiausia pradeda pūti šaknys ir svogūno dug­nelis. Ilgainiui puvinys išplinta iki pusės svogūno. Pažeistose vietose pastebimi iki 2 mm skersmens šviesesni ar tamsesni rudi, kartais net juodi sklero­čiai. Pažeisti augalai gali visai nesudygti, o jeigu sudygsta, blogai augn. Liga labiau plinta tulpėrns šaknijantis šaltoje ir per drėgnoje dirvoje. Ligos su­kėlėjai ilgai išsilaiko dirvoje ir užkrečia sveikus svo­gūnus. Todėl sergančius augalus reika iškasti su žeme ir sunaikinti. Į tą pačią vietą tulpes sodinti ne anksčiau kaip po 5 metų. Cheminės priernonės nela­bai veiksmingos.

Peniciliozė

Peniciliozė (Penicillium corymbiferum Westlel. ir Penicilliutn cyclopium Westel.). Tulpių vegetacijos periodu, ypač kai ilgesnį laiką būna apniukę ir drėgni orai, ant maitinamųjų svo­gūno lukštų ir tarp jų atsiranda gelsvų, rusvų, mel­svo ar mėlyno atspalvio dėmių. Nuo šios ligos ypač dažnai nukenčia tulpės, pražydinamos vėlesniu laiku. Iš apsaugos priemonių svarbiausia nepažeisti svo­gūnų. Prieš sodinant juos beicuoti. Nelaikyti svo­gūnų drėgnoje patalpoje.

Rizoktoniozė (Rhizoctonia solanum Kuhn.).

Ant lapų atsiranda apskritos rudos dėmės, ku­rios per viduri prakiūra. Be to, būdingi ir tokie ligos požymiai: įtrūkimai lapų pakraščiuose, viso au­galo deformacija ir antžeminių jo dalių apvytimas saulėtomis dienomis. Ši liga pasireiškia židiniais — suserga keli ar keliolika augalų tiek auginamų lau­ke, tiek pražydinamų patalpoje. Ant svogūnų paste­bimos apskritos, ryškiai įdubusios dėmės, kurių pakraščiai geltonai rusvi. Labiau pažeisti svogūnai gali supūti. Apsaugos priemonės tos pačios kaip ir su kitomis grybinėmis ligomis.

Minkštasis puvinys (Ervinia corotovara).

Pražydinimui pasodinti svogūnai po 2-3 savai­čių pradeda minkštėti, skleisti nemalonų rūgštų kva­pą. Iš pradžių ant lukštų apatinėje svogūno dalyje pastebimos pilkos minkštos dėmės, arba tokios pat dėmės su rudais apvadėliais. Puvinys svogūno vi­dų ir šaknis apima vėliau ir ligos požymiai išryš­kėja tik į vegetacijos pabaigą.

Šaltinis: Taip pat galite daugiau informacijos apie tulpes: https://apiegeles.lt/svogunines-geles/tulpes/ arba https://apiegeles.lt/virusines-tulpiu-ligos/