Bijūnų sodinimas ir tręšimas rudenį

Ruduo bijūnams (Paeonia) yra ne ramybės metas, o pats aktyviausias požeminio augimo tarpsnis. Nors antžeminė kerų dalis rugsėjį jau pradeda gelsti ir ruošiasi nykti, po žeme vyksta gyvybiškai svarbūs procesai – augalas sparčiai augina smulkiąsias baltąsias šakneles. Būtent nuo šių trapių, siurbiamųjų šaknų išsivystymo priklauso, kaip sėkmingai bijūnas peržiemos ir ar po metų džiugins gausiais, sunkiais žiedais.

Kodėl bijūnus geriausia sodinti rudenį, o ne pavasarį?

Ruduo yra idealus metas sodinti bei dalyti bijūnus, nes vėstant orams augalas sustabdo lapijos augimą ir visą sukauptą energiją nukreipia į šaknyno formavimą. Pavasarį pasodinti ar padalyti kerai patiria stiprų fiziologinį stresą, kadangi bundant gamtai jie privalo vienu metu auginti naujus stiebus, krauti žiedus ir leisti šaknis, todėl šaknų įsitvirtinimas stipriai sulėtėja.

Kaip nurodo Minesotos universiteto (University of Minnesota Extension) bijūnų auginimo gidas, šie augalai beveik visą savo naują šaknų sistemą užaugina būtent vėlyvą rudenį, kol žemė pamažu vėsta prieš užšaldama. Kai dirvos temperatūra nukrenta, puikiųjų bijūnų (Paeonia lactiflora) bei vaistinių bijūnų (Paeonia officinalis) stambiosios šaknys pradeda leisti naujas antrines šakneles. Tokios sąlygos Lietuvos dirvožemiuose natūraliai nusistovi rugsėjo ir spalio mėnesiais.

Pavasarį dirva įšyla labai greitai. Vos tik žemė sušyla, smulkiųjų šaknelių formavimasis biologiniame lygyje sulėtėja, o augalas pradeda eikvoti senąsias maisto medžiagų atsargas, sukauptas storose mėsingose šaknyse. Dėl šios priežasties rudeninis sodinimas tiksliai atitinka natūralų bijūno bioritmą – pirmaisiais metais po pasodinimo augalas įsišaknija, antraisiais sustiprėja, o trečiaisiais pasiekia pilną žydėjimo jėgą.

Kada sodinti bijūnus rudenį Lietuvos klimato sąlygomis?

Lietuvos klimato zonoje optimalus laikas sodinti atviro grunto bijūnų šakniastiebius yra nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio vidurio. Svarbiausia agronominė taisyklė – pasodinti kerą likus bent 4-6 savaitėms iki pastovaus grunto įšalo, kad šakniagumbis spėtų išleisti naujas siurbiamąsias šakneles ir tvirtai įsikibti į dirvą.

Jei planuojate dalyti seną, 4-5 metų ar vyresnį kerą, kiekviename atskirtame šakniastiebio gabalėlyje turi likti nuo 3 iki 5 sveikų atsinaujinimo pumpurų (akučių) ir kelios stambios šaknys. Skirtingi sodinukų tipai ir rudens tarpsniai diktuoja savas sodinimo taisykles.

Kaip taisyklingai pasodinti bijūnus rudenį?

Sėkmingam bijūnų prigijimui ir ilgaamžiam žydėjimui būtina parinkti atvirą, saulėtą vietą, įdirbti laidžią dirvą ir užtikrinti, kad žolinių bijūnų atsinaujinimo pumpurai atsidurtų tiksliai 2,5-5 cm gylyje po žeme. Per giliai pasodintas bijūnas kasmet augins vešlią, tamsiai žalią lapiją, tačiau nekraus žiedinių pumpurų.

Vietos ir dirvožemio parinkimas

Tinkamai pasodintas bijūnas vienoje vietoje be persodinimo gali sėkmingai augti ir žydėti 50 ir daugiau metų. Jam reikia bent 6 valandų tiesioginės saulės šviesos per dieną. Pavėsyje stiebai ištįsta, suplonėja, o žiedai smulkėja arba visai neprasiskleidžia.

Kaip pabrėžia Karališkosios sodininkystės draugijos (RHS) bijūnų auginimo gidas, tai stambūs daugiamečiai augalai, kuriems reikia maždaug vieno kvadratinio metro atviros erdvės be kitų augalų šaknų konkurencijos. Nesodinkite bijūnų šalia didelių medžių ar krūmų ir venkite žemų sklypo vietų, kur pavasarį ar po rudens liūčių telkšo vanduo. Užmirkusioje, sunkioje dirvoje mėsingus šakniagumbius greitai pažeidžia puvinys (Phytophthora cactorum). Geriausiai tinka giliai įdirbtas, humusingas priemolis, kurio rūgštingumas (pH) yra silpnai rūgštus arba neutralus – nuo 6,0 iki 7,0.

Sodinimo gylis ir duobės paruošimas

Didžiausia pradedančiųjų klaida yra per gilus sodinimas arba neįvertinimas, kad purenta žemė duobėje per kelias savaites natūraliai susmunka, įtraukdama šakniastiebį giliau. Kad taip nenutiktų, verta laikytis nuoseklios sodinimo tvarkos.

• Duobę (apie 50-60 cm pločio ir gylio) iškaskite iš anksto, o jos dugną, maždaug 30 cm gylyje, pagerinkite įmaišydami gerai perpuvusio komposto bei saują kaulų miltų arba superfosfato.
• Sunkiose molio dirvose duobės dugne suformuokite drenažo sluoksnį iš žvyro ar skaldos, kad prie šaknų nesikauptų perteklinė drėgmė.
• Jei dalijate seną kerą, prieš sodinimą nuo stambiųjų šaknų pašalinkite smulkias, plaušines senas šakneles – tai paskatins augalą išleisti naujas, stiprias antrines šaknis ir sumažins puvinio riziką.
• Šakniastiebį dėkite ant supilto žemių kauburėlio pumpurais į viršų ir atsargiai paskleiskite šaknis į šonus bei žemyn, kad jos nelūžtų užpilant žemėmis.
• Sodinimo gylį matuokite uždėję tiesią kartelę skersai duobės kraštų – atstumas nuo dirvos paviršiaus iki viršutinio rausvo ar balto atsinaujinimo pumpuro turi siekti nuo 2,5 iki 5 centimetrų (sunkesnėje dirvoje apie 2,5-3 cm, lengvesnėje – iki 5 cm).
• Užpylę žemes ir švelniai jas apspaudę rankomis, gausiai paliekite kerą vandeniu, o jei žemė nusėdo ir pumpurai pasirodė paviršiuje, užberkite trūkstamą žemės sluoksnį.

Skirtingos bijūnų botaninės grupės turi nevienodą požeminės dalies anatomiją, todėl jų sodinimo parametrai skiriasi.

Kuo ir kaip tręšti bijūnus rudenį?

Rudenį bijūnai tręšiami fosforo ir kalio trąšomis arba lėto veikimo kaulų miltais, visiškai atsisakant didelio azoto kiekio. Fosforas tiesiogiai skatina naujų šaknų augimą ir kitų metų žiedinių pumpurų užuomazgas, o kalis padeda šakniagumbiuose sukaupti maisto atsargas bei sustiprina audinius prieš žiemos šalčius.

Azoto perteklius bijūnams yra žalingas. Remiantis Kornelio universiteto (Cornell Cooperative Extension) bijūnų priežiūros atmintine, trąšos su dideliu azoto kiekiu skatina silpnų, ištįsusių stiebų augimą, tačiau drastiškai sumažina žiedų skaičių arba visiškai sustabdo žydėjimą. Be to, rudenį g gavęs azoto augalas nesumedėja ir tampa jautrus šalnoms bei grybinėms infekcijoms. Jei sodinimo duobę rudenį jau pagerinote kompostu ir kaulų miltais ar superfosfatu, naujai pasodintų bijūnų papildomai tręšti ant viršaus nebereikia.

Tręšdami vyresnius kerus, niekada neberkite trąšų tiesiai į krūmo centrą ant kyšančių pumpurų, nes galite juos nudeginti ir pažeisti. Aktyviausios bijūno siurbiamosios šaknys driekiasi toliau nuo centro, todėl trąšas paskleiskite žiedu 20-40 cm atstumu nuo stiebų, švelniai įterpkite į viršutinį dirvos sluoksnį ir gausiai paliekite vandeniu.

Rudeninė bijūnų priežiūra ir genėjimas prieš žiemą

Žolinių bijūnų antžeminė dalis nupjaunama vėlai rudenį – spalio arba lapkričio mėnesį, kai po pirmųjų stipresnių šalnų lapija visiškai pagelsta ir nunyksta. Stiebai trumpinami paliekant vos 2-5 cm ilgio stuobriukus virš žemės, kad augalo liekanose nežiemotų pilkojo puvinio (Botrytis paeoniae) ir dėmėtligių (Septoria paeoniae, Cladosporium paeoniae) sporos.

Niekada neskubėkite nupjauti dar žalių bijūno lapų rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje. Kol lapai žali, juose vyksta fotosintezė, o sukauptos maisto medžiagos iš stiebų keliauja žemyn į šakniastiebius. Per anksti nupjovus lapiją, šaknys lieka nepasisotinusios, todėl kitą pavasarį išauga silpnesni ūgliai.

Ruošiant bijūnus žiemai, verta prisiminti kelis esminius sanitarinius ir biologinius niuansus.

• Nupjautų bijūnų lapų ir stiebų nemeskite į komposto dėžę, nes grybinių ligų sporos augalų liekanose lengvai peržiemoja ir vėliau vėl išplinta gėlyne.
• Žoliniams ir tarprūšiniams Itoh grupės bijūnams stiebai rudenį nupjaunami kasmet, tačiau sumedėjusių bijūnų (Paeonia suffruticosa) tvirtų šakų genėti negalima – nuo jų rudenį tik atsargiai surenkami nukritę lapai.
• Subrendę žoliniai bijūnai yra visiškai atsparūs šalčiui ir mulčiavimo žiemai nereikalauja, o tik ką pasodintus kerus pirmąją žiemą galima pridengti 3-5 cm storio puriu mulčio sluoksniu tik tada, kai žemė jau įšąla.
• Ankstyvą pavasarį, vos pradėjus tirpti sniegui, bet kokį apsauginį mulčią nuo kero centro būtina nužerti, kad dygstantys jauni ūgliai nepradėtų šusti ir pūti.

Žiemos šaltis bijūnams yra ne išbandymas, o biologinė būtinybė. Kad po žeme glūdintys pumpurai pavasarį sėkmingai pabustų ir suformuotų žiedus, jiems būtinas bent šešių savaičių trukmės ramybės periodas, kurio metu temperatūra laikosi žemiau 4,5 laipsnių šilumos.