Dukteriniai ir stoloniniai tulpių svogūnėliai

Dukteriniai svogūnai

Vir­šutinėje svogūno dugnelio pusėje tarp maitinamųjų lukštų susidaro vienas,  kartais du vegetatyviniai augimo iš kurių susiformuoja naujų svo­gūnų užuomazgos. Rudenį visi dukteri­niai svogūnai jau būna susiformavę, o juose nuo vasario iki liepos mėnesio formuojasi sekanti dukterinių svogūng karta. Tada motininiame svogūne būna trijų generacijų svogūng užuomazgos. Svogūno amžius apie 2,5 metų.

Visi svogūne esantys vegetatyviniai augimo kūgeliai genetiniu požiūriu yra tolygūs, tačiau dėl nevienodų fizio­loginių sąlygų iš jų išauga nelygiaver­čiai svogūnai. Medžiagų apykaitos produktais labiausiai aprūpinamas ge­neratyvinis ūglis ir A tipo svogūnas, dar vadinamas pakaitiniu (1 pav.). Ra­mybės periodo pabaigoje šis svogūnas būna pats mažiausias, o maždaug nuo kovo mėn. ima intensyviai augti, nes jo centrinę dalį patenka daugiausia maisto medžiagų.

Kiti svogūnai išauga atitinkamai mažesni, o pats mažiausias būna paskutinio maitinamojo lukšto pažastyje (H svogūnas). Šis svogūnas, būdamas dugnelio periferijoje, motini­nio svogūno maisto medžiagomis be­veik neaprūpinamas, tačiau jis dažnai išaugina savas šaknis ir lapą, kartais net generatyvini o tokio paties dydžio ir net didesni svogūnai, susidarę kitose dugnelio vietose, paprastai niekada nežydi. Neturėdamas savų šaknų, H svogūnas dažniausiai visiškai sunyksta.

A tipo svogūnai paprastai išauga di­desni už motininius. Jie būna plokšti ties ta puse, kur augo generatyvinis ūglis. Motininių svogūng dydžiui kar­tais prilygsta B ir H tipų svogūnai arba netgi esti didesni už juos. H tipo svogū­nai kartais išauga kaip A, bet paprastai jie būna kaip B svogūnai arba mažesni.

Susiformavusių svogūng kiekis pri­klauso nuo svogūno lukštų skaičiaus, jų masės ir genetinių veislės savybių (kai kurių veislių tarp lukštų formuo­jasi po du augimo kūgelius). Dažniau­siai visos naujų svogūng užuomazgos normaliai formuojasi iki vegetacijos pradžios. Vegetacijos metu dalis jų atro­fuojasi dėl nepalankių augimo sąlygų nuo sudygimo iki žydėjimo: drėgmės stokos, dirvos, maisto medžiagų, ypač mineralinių, pertekliaus arba didesnio trūkumo, šaltų ir apniukusių orų.

Stoloniniai svogūnai

Se­niai pastebėta, kad daugelio tulpių rūšių ir veislių mažesni svogūnai išaugina stolonus. Morfologiškai stolonas pa­našus vienalapės nežydinčios tulpės lapkotį, esantį svogūno viduje. Daž­niausiai jis yra šio lapkočio tęsinys arba išauga tiesiog iš arčiau centro esančios vidinės svogūno dugnelio pusės ir skverbiasi vertikaliai gilyn, o kai kurių rūšių (Tulipa chrysanta) driekiasi horizontaliai. Stolonas tuš­čiaviduris. Jo išorė lygi, sudaryta iš vienasluoksnio epidermio, vidus su kietomis, plaušiškomis epidermio išau­gomis. Vidinėje pusėje išilgai stolono eina keletas indų Stolono apa­čioje iš svogūno užuomazgos išauga naujas svogūnas arba svogūng lizdas. Iš šios vietos kartais gilyn dar auga nauji stolonai (Z. Bočanceva, 1962, A. Rees, 1972).

Stolonai auga dėl ekologiškai susi­dariusios apsauginės augalo reakcijos gyvybei išsaugoti. Natūraliose tulpių augimvietėse vasarą būna dideli karš­čiai, o ant stolono išaugęs svogūnas patenka giliai dirvą (kartais net iki 50 cm), kur vėsu ir drėgna. Šią savybę iš laukinių protėvių paveldėjo kultūrinės veislės, daugiausia Darvino hibridinių tulpių grupės, nors tokios ekologinės būtinybės mūsų krašte nėra arba ji labai nedidelė.

Stoloniniai svogūnai išauga gerokai didesni už motininius, tačiau, sunaudo­daini daug motininio svogūno maisto medžiagų, labai nuskurdina pagrindini kloną, todėl dukteriniai svogūnai iš­auga maži, kartais lieka tik jų užuomaz­gos. Stoloniniai svogūnai dažniausiai išauga gerokai didesni negu normaliai besivystantys pakaitiniai svogūnai.

Stoloninių svogūnų vertė tokia pat, kaip ir kitų. Kartais šaknims prasikalti trukdo storas lukštas, todėl geriausia prieš sodinimą tokius svogūnus pamir­kyti. Iš stoloninių svogūrrų žydin­čių augalų išauga mažiau negu iš tokio paties dydžio normalių svogūng.

Žinoma, kad stolonams susidaryti pa­lanki yra neutrali arba šarminė dirvos reakcija, padidėjęs joje anglies dioksi­do kiekis, karščiai svogūrn4 augimo metu. Iš sekliai pasodintų svogūng sto­loninių išauga daugiau. Japonų tyri­nėtojo Niimi (1978) duomenimis svogūnų išaugo žymiai dau­giau, kai motininiai ramybės metu 70 d. buvo laikyti 4° C temperatūroje.

Kokios šaknys

Tulpių sėjinukų pirmaisiais augimo metais išauga viena pagrindinė šaknis, kuri apmiršta kartu su augalu. Svogūno šaknų meristema, pusžiedžiu išsidėsčiusi apatinėje dugnelio pusėje, svogūnus laikant šiltai (20° C ir dau­giau), ilgai būna rami. Orams atvėsus, jau rugsėjo pradžioje paprasta akimi galima matyti kauburėlius šaknelkį užuomazgas, o jeigu svogūnai laikomi drėgnoje aplinkoje, ir besikalančias šakneles.

Tulpių šaknys kuokštinės, nešakotos, vandeningos, trapios, 0,7-0,9 mm skersmens, be šakniaplaukių, bet su šal­meliu. Sakniaplaukių augimą stimu­liuoja etilenas. Jie išauga pražydinant tulpes hidroponiniu būdu 9° C tempera­tūroje, tikriausiai dėl deguonies stokos. Veetacijos pradžioje šaknyse būna 5— 9% absoliučiai sausų medžiagų, iš jų 2,7-18,1% angliavandenių, 4,7-6,4%, azoto, 1,1___ 1,9%, fosforo, 3,5-4% kalio.

Žydinčių tulpių svogūnai išaugina 100–300 šaknų, nežydinčių — 50 70. Svogūno forma neturi didelės reikšmės šaknų kiekiui, nes vienodo skersmens plokščių ir apvalių svogūng šaknų skai­čius paprastai būna vienodas, tačiau pastarųjų šaknų masė išauga didesnė. Saknų kieki labiau apsprendžia svo­gūno dydis: iš 2 cm skersmens išauga 54–113 šaknų, o iš 4 cm 142 237 šaknys. Didesnių kaip 4 cm skersmens svogūnų šaknų kiekis kinta mažai.

Šaknų ilgumas ir storumas priklauso nuo daugelio sąlygų: temperatūros, dir­vos mechaninės ir biocheminės sudė­ties, drėgnumo, poringumo ir ypač aera­cijos. Paprastai pagrindinė šaknų dalis būna 30–35 cm ilgio, bet dažnai iš­auga iki 50 cm, retsykiais net iki 1 m. Apie 80% šaknų daugiausiai pasklinda iki 40 cm storio dirvožemio sluoksnyje.

Šaknų augimo greitis labiausiai pri­klauso nuo dirvos temperatūros

Šaknų augimo greitis labiausiai pri­klauso nuo dirvos temperatūros. Grei­čiausiai jos auga, kai dirva būna 17° C šilumos, tačiau šiuo atveju augalams gresia pavojus susirgti puviniais, ku­riuos sukelia Fuzarium ir Phytium gen­ties grybai, bei nematodų platinamomis virusinėmis ligomis. Saltesnėje aplin­koje nematodai būna latentinės būsenos ir augalui žalos nedaro. Saknims augti tinkamiausia 9-13° C temperatūra, o 2–5° C. jau per žema. Turi itakos ir temperatūra svogūng ramybės metu. Nustatyta, kad šaknys auga greičiau, svogūnus išlaikius 9° C temperatūroje po to, kai susiformuoja žiedų pradme­nys, tačiau didesnė šaknų masė išauga tada, kai visą ramybės metą svogūnai laikomi 20–23° C temperatūroje.

Daug reikšmės šaknų augimui turi ir dirvos drėgmė. Sausoje dirvoje šaknys arba visiškai nesirodo arba auga lėtai, o reikia, kad didžioji jų masė išaugtų jau pirmąji mėnesi po pasodinimo. Svo­gūnai greičiau šaknijasi 30 min. pamir­kyti fungiciduose arba 1 val. švariame vandenyje.

Tulpių šaknys neregeneruoja, todėl jas reikia ypač saugoti. Labiausiai kenkia ankstyvi pavasariniai polaidžiai ir vėl sugrižtantys šalčiai, nes tada svo­gū.nai išsikilnoja, o šaknys nutrūkinėja. Siuo atveju mažiau nukenčia apmul­čiuotos tulpės.