Flioksų veislės: Skėstažiedis, Ylalapis
Skėstažiedis flioksas.
Paplitęs Šiaurės Amerikos rytuose. Auga drėgnuose miškuose, kalnuose iki 1000 m. Augalas 20-40 cm aukščio. Generatyviniai stiebai kylantys, Vegetatyvinių stiebų lapai apskritais arba pleištiškais pailgi apstiški arba ovališkai pailgi.
Pancetiški, smailiaviršūniai, priešiniai. Žiedai nedidelėse, retose skėtiškose kekėse, iki 2,5 cm skersmens. Vainiklapiai dviskiaučiai arba dviskilčiai. Vienintelė flioksų rūšis šviesiai mėlynais žiedais. Žydi balandžio-gegužės mėn., apie 30-35 dienas. Sėklų mūsų klimato sąlygomis užmezga nedaug.
Galimai skinti puokštėms. Užsienyje išvesta keletas jo veislių baltais, pilkai melsvais, violetiniais ir ryškiai mėlynais žiedais. Ylialapis flioksas auga įvairiame, net ir smėlėtame, puveningame dirvožemyje. Tai saulėtų vietų visžalis augalas, nepakenčiantis didelio pavėsio ir telkšančio vandens.
Vienoje vietoje galima auginti 8-10 metų. Kereliai sodinami 15-20 cm atstumu (1 m² 20 kerų). Kartais antžeminė fliokso dalis truputį apšąla, tačiau pavasarį augalas atželia. Šią flioksų rūšį reikia saugoti nuo kultūrinius augalus stelbiančių žolių. Vieni autoriai rekomenduoja fliokso kerelius persodinti kas 8-10 metų, o kiti – kas treji metai.
Puikusis flioksas yra šviesamėgis, bet pakenčia ir paunksnę.
Auga nederlingoje, šiek tiek rūgščioje dirvoje. Kenkia telkšantis vanduo, sausros ir kaitros. Žiemoja nepridengtas. Palaipinis flioksas mėgsta purią, puveningą žemę (lapinės ir durpinės žemės mišinį). Tai ūksminis augalas. Nepakenčia telkšančio vandens.
Skėstažiedis flioksas yra šviesamėgis augalas. Vešliai auga neutralioje arba silpnai rūgščioje, purioje, puveningoje dirvoje. Nemėgsta telkšančio vandens, sausros ir kaitros. Būtina laistyti iki rudens.
Šaknys plonos, pavirsinės, todėl kas treji metai šiuos augalus reikia kompostu. Tinkamomis surpėmis arba perpuvusiu tai išsikeroja keroja ir padengia dirvos paviršių. Pats dienų. Žiedynkočius, augalams peržydėjus, reikia nukarpyti. Kereliai sužaliuoja ir būna dekoratyvūs iki vėlyvo rudens.
Ylalapis flioksas dauginamas stiebo auginiais (šliaužiančiųjų ūglių viršūnėlių atkarpomis, įsišaknijusių ūglių ir kerelio dalimis), palaipinis – stiebo auginiais ir žemėje įsišaknijusių ūglių (palaipų) gabalėliais, puikusis-dalijant kerelį, stiebo auginiais (ūglių viršūnėlėmis) ir žemėje įsišaknijusių ūglių atkarpomis.
Skėstažiedis flioksas dauginamas dalijant kerelį pavasarį, tuojau augalui peržydėjus, arba stiebo auginiais, kurie šaknydinami inspekte gegužės, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Be to, šliaužiantieji stiebai ties lapų menturiais labai gerai įsišaknija. Dalijant stiebą ties menturiais galima gauti daug sodmenų.
Pavasarį žydintys flioksai žiemoja nepridengti.
Atsparūs ligoms ir kenkėjams. Daugiamečiai flioksai (ylialapis, palaipinis, puikusis ir skėstažiedis) gulsčiais, šliaužiančiais ar kylančiais stiebais puošia kalvotų, akmenuotų vietų gėlynus, alpinariumus, taip pat atramines sieneles, akmens laiptelius. Gerai nudrenuotoje derlingoje žemėje ylialapiai flioksai auginami kaip kiliminiai augalai.
Šiuos galima sodinti gazonuose didelėmis grupėmis, arba derinti su pavasarį žydinčiais dekoratyviniais krūmais, tinka bordiūrams. Gražiai atrodo ylialapiai flioksai mišrioje daugiamečių gėlių lysvelėje su pavasarį žydinčiomis gėlėmis: aubretėmis, laumenėmis, raktažolėmis, rudgrūdėlėmis, šilagėlėmis, šilokais, žemaūgiais vilkdalgiais, vaisginomis, įvairiomis smulkiažiedėmis svogūninėmis gėlėmis. Jie gali būti sodinami kaip kiliminiai augalai, mėgstantys saulėtą vietą, pakenčiantys paunksnę, gerai augantys kalvotoje vietoje.
Įdomios būna lysvelės ir iš vienos rūšies įvairių veislių arba iš keleto rūšių flioksų. Juos galima sodinti ir kitų daugiamečių augalų gėlynuose. Gražiai atrodo flioksų grupės didelio ploto gėlyne. Skėstažiedis flioksas tinka paspartintam pražydinimui.