JURGINŲ BOTANINĖS SAVYBĖS
Jurginas – aukštikalnių augalas. Meksikos kalnuose temperatūra dieną būna labai aukšta, o naktį nukrinta net iki -4 °C. Tačiau per dieną dirva taip įkaista, kad toks temperatūros svyravimas jurginams nepakenkia. Todėl ir pas mus dauguma veislių gausiausiai žydi rudenį, kai dieną dar šildo saulė, o naktys jau šaltos.
Tėvynėje jurginai yra daugiamečiai.
Jų šakniagumbiai žiemoja dirvoje. Mūsų klimato sąlygomis antžeminė augalų dalis (lapai ir stiebai) pažeidžiama jau pirmųjų šalnų. Daugiamečiai tik šakniagumbiai su šaknies kakleliu, t.y. ta vieta, kur stiebas jungiasi su šakniagumbiais. Jurgino šakniagumbis, atskirtas nuo šaknies kaklelio, neišaugs. Kitaip negu bulvių gumbai, jurginų šakniagumbiai neturi augimo pumpurų – jie esti ant šaknies kaklelio. Šaknies kaklelis yra svarbiausia ir jautriausia jurgino dalis. Nuo jo priklauso augalo ilgaamžiškumas.
Tik prasikalusius daigus maisto medžiagomis aprūpina liemeninė šaknis. Išaugus 2-3 tikrųjų lapelių poroms, pradeda augti pridėtinės šaknys. Jos būna dvejopos: siurbiamosios – plonos, siūliškos, rudenį apmirštančios, ir šakniagumbiai – stori, daugiamečiai, iki 2-3 cm skersmens ir 10-20 cm ilgio.
Šakniagumbiai visiškai susiformuoja, kai pradeda žydėti šoninių stiebų žiedynai. Jie mūsų klimato sąlygomis lauke nežiemoja, gyvybingi būna 4-6 metus. Kasmet ant šakniagumbių išauga plonos siurbiamosios šaknelės. Ant vieno gumbo jų gali būti iki 30 ir daugiau. Senstant šakniagumbių išorinės ląstelės medėja, gumbas šiurkštėja, skilinėja. Šalia senų šakniagumbių lizdai. Šie lengvai atsiskiria nuo senojo šakniagumbio ir gali būti panaudoti dauginimui.
Iš kiekvieno stiebo išauga įvairus kiekis šakniagumbių. Jeigu jie kasmet nedalijami, seni stiebai ir šakniagumbiai pamažu pradeda irti. Todėl kerą reikia dalyti, kol jis dar nepasiekė kritinio amžiaus.
Augant šaknynui, lygiagrečiai tarpsta ir antžeminė jurgino dalis.
Pagrindinio stiebo, išaugusio iš sėklos ar iš šakniagumbio augimo pumpuro, būna 4-13 lapų porų. Nuo to priklauso ir žydėjimo laikas. Anksčiausiai pražysta veislės, turinčios 4-5 lapų poras. Daugiau lapų išauginančios veislės pražysta vėliau. Pagrindinis stiebas šakojasi iki 4-5 eilių. Pirmieji šoniniai ūgliai (2 eilės) dažniausiai išauga viršutinės lapų poros pažastyje, vėliau – žemiau esančių lapų poros pažastyje ir t.t. Šie ūgliai greitai auga, šakojasi (3 eilė) ir dažnai perauga pirmuosius ūglius. Šoninių stiebų žiedynai pakeičia nužydėjusius pagrindinio stiebo žiedynus. Todėl jurginai ilgai žydi ir dekoratyvūs būna iki pat šalnų (5 pav., a). Tačiau yra veislių, kurių šakojimasis prasideda nuo apatinių lapų pažastų ir kyla į viršų (5 pav., b). Tai dažniausiai žemaūgės veislės, turinčios kompaktišką, kupolo formos kerą. Paprastai tokie jurginai pražysta kiek vėliau už tuos, kurių šakojimasis prasideda viršūnėje.
Vienų jurginų pagrindinių stiebų išauga tik 2-3, kitų – iki 40-50. Nuo penktų metų jų mažėja. Pavyzdžiui, auginant jurginus iš sėklų ar auginių, antraisiais metais išauga 4 stiebai, trečiaisiais – 8, ketvirtaisiais – 14, penktaisiais – 10 stiebų. Kuo daugiau stiebų tuo jie blogiau šakojasi ir kartu mažiau išauga žiedynų. Penktaisiais auginimo metais žiedynų ypač sumažėja, o kai kurios veislės gali ir visai nepražysti. Veislei būdingas lapų porų skaičius ant stiebo, o stiebų aukštis gali svyruoti net tos pačios veislės.
Tam didelę reikšmę turi saulės ekspozicija. Jurginai yra šviesos mėgėjai. Puošniausi būna žiedai ir išauga tvirti, kompaktiški kerai atvirose, saulėtose vietose. Pavėsyje stiebai ištįsta, turi ilgus tarpubamblius, nedaug žiedynų, šakniagumbiai blogai žiemoja. Kadangi jurginai kilę iš platumų, kur diena ir naktis beveik vienodo ilgumo, tai ir pas mus jie geriausiai formuoja žiedynus ir gausiausiai žydi, kai paros šviesusis periodas trunka 12 valandų. Todėl jurginai yra rudens augalai. Tačiau vasaros pradžioje, kai ima formuotis butonai, dirbtinai sutrumpinus dieną galima priversti jurginus pražysti gerokai aukščiau.
Pirmiausiai pradeda žydėti graižo kraštiniai liežuviški žiedai.
Vėliausiai išsiskleidžia vamzdiški žiedai. Baigiant žydėti liežuviškiems žiedams, net pilnavidurių veislių centrinėje graižo dalyje formuojasi vamzdiški žiedai, kurių normaliai išsivystę kuokeliai ir piestelė. Žiedadulkės vamzdiškų žiedų subręsta gerokai anksčiau, negu to paties žiedo piestelė pasiruošia apsivaisinimui. Todėl mažesnė galimybė savidulkai.
Mūsų klimatas visiškai tinka jurginams, tačiau kartais palyginti vėlyvos pavasarinės (iki birželio vidurio) ir ankstyvos rudeninės (rugsėjo gale) šalnos sutrumpina jų vegetaciją net iki 90 dienų.
Šaltinis: wikipedia