Kaktusų dauginimas

Dauginimas

Kaktusai dauginami sėklomis ir vegetatyviniu būdu, t.y, šoniniais auginiais, arba vadinamaisiais ,,vaikais”. Nupjauto nuo kaktuso auginio pjūvis, apibertas trinta medžio anglimi, paliekamas keletą dienų padžiūti. Džiūvimo laikas priklauso nuo auginio sultingumo ir dydžio, kartais tenka džiovinti net dvi savaites.

Cereusų pjūviai turi būti kūgio pavidalo, kad šaknys augtų iš centro, o ne iš šoninių areolių, kas nepageidautina. Kūgio pavidalo cereusų pjūviai. Cereusus ir echinokaktusus geriausia pjauti ploniausioje vietoje, o epifiliumus – nupjauti aukščiau trimis pjūviais, nes taip nupjautoje vietoje jaunas lapas Erifiliumai piaunami trimis pjūviais lengviau įsišaknija. Džiovinti auginius reikia stačius, kad sultys susikauptų apačioje. Jei auginį padėsime gulsčiai, jo šaknys ims augti iš šoninių areolių. o tai negerai. Po to, kai auginio pjūvis apdžiūva, vazone ant drėgno.

Auginį padėjus gulsčiai, jo šaknys ims augti iš šoninių areolių viršutinio žemės sluoksnio užberiamas 2 cm smėlio sluoksnis, į jį pasodinamas auginys ir uždengiamas stikline; giliai sodinti auginių negalima. Kad aukšti auginiai stipriau laikytųsi, kol jie įsišaknys, laikinai pririšami prie šalia žemėje įsmeigtų lazdelių. Tik opuncijų auginius galima sodinti giliau, nes jie leidžia šaknis iš šoninių areolių. Kaktusai gerai įsišaknija tik 25-28°C temperatūroje ir tvankiame, drėgname ore. Drėkinti dar neišleidusius šaknų auginius reikia atsargiai iš apačios, nes nuo drėgmės pertekliaus kaktusai be šaknų ima pūti.

Yra kaktusų, kurie neturi šoninių auginių, vaikų” ir dauginasi tik sėklomis. Geriausias laikas kaktusams sėti – kovo pradžia. Iki rudens sėjinukai turi spėti paaugti, kad be nuostolių pergyventų sunkią jiems pirmąją žiemą.

Sėkloms gerai sudaiginti ir sėjinukams apšildyti būtinai reikalingas kambarinis šiltnamiukas, kuriame sėjinukai apšildomi iš apačios (25 vatų elektros lempa) — jiems reikia vadinamųjų ,,šiltų kojų”. Šiltnamiuke palaikoma 20-30°C temperatūra. Orui drėkinti tarp lėkštelių su sėjinukais statomas indas su vandeniu ir viskas drauge uždengiama stikliniu gaubtu.

Kaktusų sėklos labai smulkios, todėl žemę sėjinukams reikia persijoti ir sumaišyti su smulkiu smėliu. Drenažinės lėkštelių skylutės uždengiamos šukėmis, ant jų dedami medžio anglies gabalėliai ir vėl suskaldytos šukės, o iš viršaus užpilama paruošta žemė. Žemės paviršius sulyginamas ir, jeigu sėjami skirtingi kaktusai, medinėmis, stiklinėmis arba plastmasinėmis lazdelėmis padalijamas į atskirus lizdus.

Sėklos 30 minučių pamirkomos silpname kalio permanganato tirpale, apdžiovinamos sugeriamuoju popieriumi ir sėjamos kelių milimetrų atstumu viena nuo kitos, lengvai prispaudžiant degtukų dėžute. Kad nepridengtų sėklų nenuplautų vanduo, nelaistoma, o tik apipurkščiama iš purkštuvėlio arba sudrėkinama iš apačios, įstatant lėkštelę iki pusės į indą su drungnu vandeniu (pageidaujama lietaus). Pro drenažines lėkštelės skylutes vanduo vienodai sudrėkina žemę. Kai žemės paviršiuje atsiranda šlapios dėmės, vadinasi, drėgmės pakanka.

Žemė su sėklomis visada turi būti drėgna, nes perdžiūvusios sėklos gali žūti.

Kad sėklos gerai dygtų ir sudygusios augtų, reikia šilumos, drėgno oro ir šviesos. Geriausia šviesa – saulės, bet jauni gležni sėjinukai gali nuo saulės nudegti, todėl šviesai sušvelninti viršutinis dangčio stiklas pridengiamas rūkomuoju popieriumi. Jei langas ne pietų pusėje, šiltnamiukui nepakanka saulės šviesos. Tada jis papildomai apšviečiamas šildomosiomis arba dienos šviesos lempomis, kurios įtaisomos virš šiltnamiuko, 20-30 cm virš lėkštelės (apšviečiant liuminescencinėmis lempomis – 10-15 cm virš lėkštelės).

Savaime suprantama, kad natūrali saulės šviesa augalams yra naudingesnė. Kaktusų daigai išdygsta skirtingu laiku priklausomai nuo jų rūšies. Dauguma sėklų sudygsta per 10 dienų. Epifiliumams ir opuncijoms sudygti reikia 3-6 savaičių. Kad šios sėklos greičiau sudygtų, prieš sėjant reikia jas parai pamerkti į šiltą vandenį.

Neįmanoma aprašyti kaktusininko džiaugsmo, pasirodžius pirmiesiems kaktusų daigams. Mažutis kaip segtuko galvutė augaliukas, o ant jo jau styro dyglys… Dabar daigams reikia daugiau gryno oro. Šiltnamiuką būtina vėdinti. Tarp apatinės dėžės ir stiklinio gaubto įstatomos kaladėlės, o kartais, kai karšta, gaubtas kuriam laikui visiškai nuimamas. Negalima leisti, kad susikaupusi drėgmė nuo stiklo lašėtų ant sėjinukų; kartkartėmis stiklą reikia nušluostyti. Dabar viršutiniam žemės sluoksniui galima leisti apdžiūti.

Keletai savaičių praėjus po sėjimo, žemės paviršiuje gali pasirodyti samanėlių. Tai – nuo drėgmės. Samanėlės kenkia sėjinukų vystymuisi. Todėl sėjinukus reikia pikuoti. Į lėkštelę su žeme sėjinukai persodinami tokiu būdu: mažyte medine šakute, laikoma kairėje rankoje, užkabinamas sėjinukas, o dešinėje rankoje laikomos medinės lazdelės smailiuoju galu iškeliama žemė su šaknelėmis. Naujoje vietoje lazdele padaroma sėjinuko šaknis atitinkanti duobelė, į kurią perkeliamas daigelis.

Bukuoju lazdelės galu žemė aplinkui lengvai prispaudžiama. Atstumas tarp persodintų sėjinukų turi atitikti jų dydį. Tankiai susodinti kaktusai auga geriau. Kai sėjinukai paauga ir užsigrūdina, viršutinį šiltnamiuko stiklą galima visiškai nuimti. Toliau sėjinukai prižiūrimi, kad jie gautų pakankamai drėgmės, šilumos ir šviesos.

Skiepijimas

Dar vienas kaktusų dauginimo būdas – skiepijimas. Jo imtis reikia tik tokiu atveju, kai norime išsiauginti kaktusą, kuris mūsų klimatinėmis sąlygomis leidžia labai silpnas šaknis ir iš jų negali augti, taip pat žiemą, kai kaktusai sunkiai prigyja, nyksta vertingas egzempliorius, turintis dar sveiką viršūnėlę. Tokį kaktusą galima išgelbėti skiepijant. Be to, skiepijama, norint padauginti retas rūšis, neturinčias ,,vaikų”. Praslinkus keliems mėnesiams po įskiepijimo, kai įskiepis žymiai paūgėja, jo viršūnėlė nupjaunama ir įskiepijama į kitą poskiepį.

Pasilikęs kelmelis ant stipraus poskiepio po kiek laiko išleidžia šonines ataugėles – ,,vaikus”. Paaugusius ,,vaikus” nupjauname ir vėl skiepijame į naują poskiepi. Nupjovus vertingo kaktuso viršūnę skiepijimui, lieka apatinė dalis su atvira žaizda, ant kurios gali lengvai patekti drėgmė, sukelianti puvimą. Šito galima išvengti, uždėjus tokiam nupjautam kaktusui ,,kepurę”, t.y. įskiepijus į jį paprastą echinopsį. Įskiepiui prigijus, visos echinopsio areolès atsargiai pašalinamos. Tokiu atveju echinopsis neturės ,,vaikų”, o apatinė vertingoji augalo dalis pradės juos auginti.

Skiepijimas – vienas svarbiausių dauginimo būdų, spartinantis pačių įdomiausių kaktusų rūšių augimą, žydėjimą ir vaisių mezgimą. Lėtai augantys sėjinukai įskiepijus auga nepalyginamai sparčiau. Reti importiniai kaktusai, įskiepyti į poskiepį su stipriomis šaknimis, bematant keičiasi ir pražysta 2-3 metais po skiepijimo. Paprastai poskiepiu visiems kaktusams tinka cereusai, trichocereusai, garizijos, selenicereusai. Laikinam skiepijimui – echinopsiai. Opuncijos gerai prigyja, įskiepytos į kitas opuncijų rūšis, ypač cilindropuncijas. Daugeliui rebucijų rūšių opuncija yra nepakeičiamas poskiepis. Zigokaktusus geriausia skiepyti į peireskiją.

Stambiems įskiepiams geriausias poskiepis – cereusai. Skiepijimo sėkmė daug priklauso nuo operacijos atlikimo greitumo. Visa, kas reikalinga skiepijimui, privalo būti iš anksto gerai paruošta ir išdėstyta: įskiepis, poskiepis, aštrus, plonas peilis arba medicininis skalpelis, vata, spiritas, guma, vilnoniai siūlai. Skiepijama, įpjaunant nuožulniai, pleištu ir įskeliant poskiepi įskiepiui reikia parinkti taip, kad jų diametrai sutaptų. Skiepijama, įpjaunant tiesiai, nuožulniai, pleištu ir įskeliant. Japonai, būdami lakios fantazijos ir talentingai sugebėdami panaudoti mažas formas, viename opuncijos lape gali įskiepyti daug įskiepių Japonai viename opuncijos lape sugeba įskiepyti daug įskiepių.

Žinoma, toks skiepijimas yra laikinas, nes, įskiepiams paaugus, jie nebeturės vietos kur daugiau vystytis.

Skiepijimas – tai savotiška operacija, kurią būtina atlikti steriliai. Rūpestingai nusiplaunamos rankos, peilis nuvalomas spiritu. Tiek poskiepio, tiek ir įskiepio pjūvis turi būti horizontalus, o kraštuose reikia dar nuožulniai įpjauti, kad besitraukianti odelė džiūdama neatstumtų įskiepio nuo poskiepio. Padarius poskiepio pjūvį ir nuožulniai nupjovus stiebą, nupjaunamas dar vienas plonas griežinėlis, kuris paliekamas ant poskiepio, kad pjūvis neapdžiūtų.

Įskiepis įpjaunamas tiesiai ir nuožulniai, poskiepis prispaudžiamas prie įskiepio ir, padėjus ant jo po to greitai nuimamas pasilikęs ant poskiepio griežinėlis, gabalėlį vatos, kryžmai užrišamas gumelės ar vilnonio siūlo raištis. Jeigu įskiepis nedidelis, ji galima ne pririšti prie poskiepio, o prispausti akmenėliu. Kaip jau raištį galima dar sustiprinti skersiniu jeigu įskiepis nedidelis, ji galima ne pririšti prie poskiepio, o prispausti akmenėliu esame kalbėję, visa procedūra atliekama labai greitai.

Negalima keletą kartų pritaikant dėlioti poskiepį prie įskiepio. Sujungiant įskiepį su poskiepiu, reikia žiūrėti, kad centriniai audiniai visiškai susijungtų tarpusavyje, priešingu atveju skiepijimas nepavyks.

Po kiekvieno pjūvio peilį reikia nuvalyti spiritu, nes pasilikusios ant ašmenų sultys tuoj pat oksiduojasi ore ir, joms patekus ant pjūvio, skiepijimas nepavyksta. Raištis turi tolygiai prispausti įskiepi prie poskiepio.

Jeigu raištis per silpnas- skiepijimas nepavyks, jei per stiprus gali sužaloti įskiepio viršūnėlę. Iskiepytą augalą reikia laikyti tamsioje vietoje, saikingai laistant jį, nes, vandeniui patekus į skiepijimo vietą, poskiepis pradeda pūti. Raištis nenuimamas 2-3 savaites. Jei skiepijimas nepavyko, reikia jį pakartoti.

Skiepijant pleištu, poskiepio pleištas ir įskiepio pjūvis turi gerai sutapti. Įskėlimo būdu skiepijami zigokaktusai i peireskiją. Skiepijant įskėlimo būdu ir pleištu, įskiepi prie poskiepio galima pritvirtinti opuncijos dygliu, perdūrus juo įskiepį ir poskiepį.