Kaktusų kilmė

Kaktusai žydi? Na, ką Jūs!
Juk tai nepatrauklūs dygūs augalai. – Dar visiškai neseniai tekdavo girdėti panašių pokalbių nuotrupas. Mat, beveik lig šiol mūsų krašte kaktusai botanikos sodų ar kolekcionierių monopolija. Jeigu jų ir pasirodo gėlininkų mėgėjų kioskuose, eksponuojami be pavadinimų, nėra didelio pasirinkimo, o apie sėklų įsigijimą ir kalbos nėra.

Tačiau gėlių parodos, straipsniai periodikoje gana plačiai supažindina visuomenę su šiais savotiškais floros atstovais. Na, o susipažinus su šiais augalais, sunku likti abejingu – sužavi jų nepaprastumas. Štai jie stovi išsirikiavę, pasitempę kaip gerai apginkluoti viduramžių kariai: vieni su ietimis, kiti su kardais, dar kiti su kalavijais. Kai kurie užsimaskavę švelniais pūkeliais – taip ir maga juos paglostyti. Tačiau – atsargiai! Paliesi, ir įlįs rakštis, kaip žvejo kabliukas, kurią sunku pašalinti…

Bežiūrint į tokią armiją”, nejučiomis kyla klausimas kam reikia kaktusams tokio ,,apsiginklavimo”? Atsakymo tenka ieškoti gamtinėse sąlygose, kuriose kaktusai auga savo tėvynėje.

Šie augalai – ryškus pavyzdys, kaip aplinkos veikiami kinta tiek augalų forma, tiek ir atskiri organai. Keičiantis klimatinėms sąlygoms, amžių bėgyje kaktusai keitė savo sandarą ir įgavo gynybinį apdarą. Pakito ir organų įprastinė funkcija: žalias stiebas atlieka lapų vaidmenį, kaktusai netenka lapų – jų dalys virsta ginamuoju apvalkalu ir dygliukais. Šią hipotezę patvirtina dar ir šiandien turinti lapus peireskija (Peireskia) – kaktusų gentis, auganti drėgnesniuose rajonuose.

Įdomu, kad, patekę į drėgną aplinką, zigokaktusas (Zygocactus), epifiliumas (Epiphyllum), ripsalis (Rhipsalis) nebesugebėjo vėl išauginti lapų, bet pakeitė savo stiebus taip, kad jie tapo panašūs į lapus. Visi jie yra epifitiniai augalai, auga ant medžių kamienų ir šakų, kelmuose, uolose, maitinasi ten besikaupiančiomis pūvančiomis organinėmis atliekomis, iš atmosferos patenkančiomis mineralinėmis dalelytėmis ir drėgme.

Tačiau šie augalai – ne parazitai: medžiams, ant kurių jie auga, žalos nedaro. Beje, šie kaktusai auga medžių pavėsyje, todėl ir kambario sąlygomis auginamus tokius augalus reikia apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.

Dauguma kaktusų yra kilę iš sausringos karštosios Amerikos žemyno juostos. Prisitaikius augti šiose sąlygose, išsivystė savitas, lik šiai šeimai būdingas, sultingų, storais stiebais belapių augalų tipas. Analogiškų augalų yra ir kai kuriose kitose šeimose, paplitusiose kitų pasaulio dalių karštose, sausringose vietovėse. Pavyzdžiui, sultinga karpažolė (Euphorbia) ir alijošius (Aloe) auga Pietų Afrikoje, agava – Centrinėje Amerikoje. Dėl mėsingos ir sultingos stiebo sudėties šie augalai gavo ir mokslinį pavadinimą – sukulental (succus – sultys, lentus – ilgalaikis).
Būdingas jų požymis- gebėjimas kaupti ir ilgai išsaugoti savo audiniuose didelį kiekį drėgmės. Bet reikia žinoti, kad kiekvienas kaktusas sukulentas, tačiau ne kiekvienas sukulentas kaktusas.

Kartais sutinkami įdomios ir labai savotiškos formos stiebų vadinamieji skiauterėtieji kaktusai. Jų stiebų savotiškumo priežastis iki šiol neišaiškinta. Tokie kaktusai gražūs savo fantastiška forma ir labai dekoratyvūs, bet juos dažniausiai tenka skiepyti, nes iš šaknų jie blogai auga.

Didelis kaktusų privalumas, palyginus juos su kitais kambariniais augalais,- lengvas jų dauginimas vegetatyviniu būdu, galimybė įšaknidinti nedidelius stiebo gabalėlius, atskiras ataugėles.

Kaktusai išimtinai Amerikos kontinento augalai. Jie auga nuo Magelano sąsiaurio iki Kanados. Į kitas pasaulio šalis juos atvežė keliautojai. Kartais, patekę į ypač palankias sąlygas, kaktusai ima neapsakomai greitai daugintis, virsta pavojinga piktžole. Taip įvyko, opunciją atvežus į Australiją. 1920 metais opuncijos čia jau buvo užėmusios 24 mln. hektarų dirbamos žemės ir kas metai užimdavo dar po 4 mln. ha. Tik biologiniu kovos būdu (iš Meksikos atvežtu kenkėju Cactoblastis cactorum) pavyko išnaikinti šį piktžole tapusį kaktusą ir sugrąžinti jo užimtus milijonus hektarų derlingos žemės.

Afrikoje, Madagaskaro ir Ceilono salose auga ripsalis (Rhipsalis cassytha Gaertn.). Į šias vietoves kaktusai pateko, matyt, žiloje senovėje. Kai kurios kaktusų rūšys auga Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse.

Beveik 150 metų Nikitino botanikos sode kultivuojamos opuncijos (Opuntia humifusa Raf.), kita opuncija (Opuntia V. camanchica Borg.) plačiai paplitusi Kanadoje augančios opuncijos (Opuntia missuriensis) atsparios šalčiui, sulaukėjusios jos paplitusios net Pietų Vokietijos kalnų šlaituose. Įvairiausių kaktusų rūšių turtingiausios Argentina, Brazilija, Paragvajus, Urugvajus, Bolivija, beveik visa Andų kalnų grandinė (Peru, Čilė) ir, žinoma, Meksika, kurioje kaktusai – būdingiausias landšafto augalas. Kaktusas pavaizduotas netgi valstybiniame Meksikos herbe.

Kaktusai iš šių kraštų būdavo išvežami didžiuliais kiekiais, bet vėliau, norint išvengti visiško kai kurių rūšių išnaikinimo, išleistas įstatymas, draudžiantis niokoti šiuos augalus.

Pirmuosius kaktusus į Europą atvežė Kolumbo bendrakeleiviai. Pamažu vis daugiau ir daugiau sėklų, ataugų atkeliaudavo per okeaną, vis daugiau. gėlininkų susidomėdavo šiais augalais. Literatūroje kaktusai pirmą kartą minimi 16 amžiaus viduryje.

Yra sena legenda, pasakojanti kaip astekai, priplaukę prie nepažįstamo kranto, išvydo ant uolos milžinišką erelį, tupėjusį ant kaktuso, snape laikiusį besirangančią gyvatę ir žiūrėjusį į tekančią saulę. Prietaringieji astekai palaikė tai palankiu ženklu ir įkūrė čia miestą, kurį pavadino Tenočtitlanu (senasis Meksikos sostinės pavadinimas – teo- dieviškasis, nočtli – kaktusas, tlanvieta, t. y. dieviškojo kaktuso vieta. O dieviškoji opuncija užėmė garbingą vietą Tenočtitlano šventykloje.

Turtingas ir įvairus kaktusų pasaulis. Jų neįprastas grožis, vėliau užkariavęs milijonus mėgėjų, senosios Meksikos gyventojams astekams įkvėpdavo mistišką siaubą.

Echinokaktus ingens (Echinocactus ingens Zucc.), dažnai sveriantis keletą tonų, tapo altoriumi žiauraus medžioklės dievo Miksoatlio garbei. Šį kaktusą taip pat garbindavo, jį vadindavo ,,Teocomitl” – ,,šventąja keptuve”. Ant jo gigantiškų spyglių atnašaudavo aukas; astekų karo dievo Chuitčilopočtlio paliepimu žynys išpiaudavo ant nugaros gulinčiai aukai širdį. Toks barbariškas, pasibaisėjimą keliantis paprotys turėjo pateisinimą – kova už būvį. Žiauri gamta, gėris ir blogis, gyvybė ir mirtis, tos diametralios priešybės, vertè pataikauti dievams, įgyti jų palankumą atnašaujant. Be to, žiaurus aukojimas kelant baimę prietaringiesiems astekams, skiepydavo nuolankumą valdžiai ir tikėjimą žynių magija.

Senovės literatūroje dažnai minimas ,,Pejotl” kultas. Tai kaktuso, vardu lofofora [Lophophora williamsii (Lem. ex SD) Coult], veikimas. Šio kaktuso sultys svaigina.

Ekstazę lydi malonios spalvinės ir garsinės haliucinacijos. Išgėręs šių sulčių, žmogus nejausdavo bado, troškulio, baimės, tapdavo narsiu ir nebijodavo pavojų. Apsvaigimas trukdavo 2-3 dienas. Išspaustos ir pridėtos prie skaudamos kūno vietos ,,pejotl” sultys numalšindavo skausmą sąnariuose. O suvalgęs šio kaktuso dar tapdavo ir aiškiaregiu, į kurį kreipdavosi ištisos šeimos, ligoniai, įsimylėjėliai, vildamiesi gauti patarimą ar paguodą. Apskritai, šios sultys, kaip ir alkaloidai-lophophorin, mescalin, anhalonin, esantys kai kuriuose kaktusuose, turėjo tiesioginę įtaką indėnų religinėms apeigoms. Astekų tikėjimas pagimde aibę prietarų: vieni kaktusai, tarsi amuletai, esą, apsaugodavo juos nuo visokiausių nelaimių, kiti atnešdavo laimę. Visi kaktusai buvo garbinami, kiekviena gentis turėjo savo dievą ir net ne vieną, o kelis. Netgi pulkė” svaiginantis gėrimas iš agavos turėjo savo dievą.

Tiek senovėje, tiek ir dabar kaktusai ir jų gausūs vaisiai turėjo ir tebeturi didelę praktinę reikšmę – jie vartojami maistui, lygiai kaip vaisiai ir daržovės… Geriausias pavyzdys, kaip Meksikos indėnai mokėjo vertinti tam tikrus kaktusus, tai jų duotas pavadinimas garsiam savo valgomaisiais vaisiais mirtilokaktusui (Myrtillocactus Cons.) Padre nuestro mūsų tėvas. Tokia pagarba kaktusui nėra ko stebėtis. Juk sausringoje, skurdžios floros gamtoje kaktusai buvo ir maistas, ir gėrimas (sultingo echinokaktuso gabalėlis numalšina ir alkį, ir troškulį).

Pašalinus dyglius, kaktusai – puikiausias pašaras gyvuliams. Bolivijoje, kur nėra miškų, sumedėję cereusai naudojami kurui ir kaip statybinė medžiaga. Nėra geresnės tvoros už gyvatvorę iš kaktusų – čia jau joks žvėris nepralis… Kai kurių kaktusų vaisiai turi dažomųjų savybių, kitų sėklos verdamos kaip kruopos.

Sergant širdies ligomis, vartojamas preparatas iš ,,Nakties karalienės” [Selenicereus grandiflorus (L.) Br. Et R.] žiedų. Meksikos turguose parduodami cukruje virti kaktuso gabalėliai – skanėstas, vadinamas acitronu.