KAMBARINIŲ ŽYDINČIŲ GĖLIŲ AUGINIMAS IR PRIEŽIŪRA

Auginant kambarines žydinčias gėles, reikia prisiminti, kad daugumas jų yra kilusios iš įvairių kraštų dirvožemių ir įvairių klimato zonų. Joms mūsų sąly­gomis reikia tinkamos aplinkos ir priežiūros. Be šviesos, šilumos, oro ir drėg­mės, didelę reikšmę gėlėms turi žemės, kurioje jos auginamos, sudėtis, be to, persodinimas, genėjimas, laistymas ir tręšimas.

ŽEMĖS PARUOŠIMAS

Kambarinėms žydinčioms gėlėms auginti reikia jau iš anksto paruoštos že­mės. Naudojami velėninės, lapinės, mėšlinės, durpinės, viržinės žemės, pūdinio (komposto) ir upės smėlio mišiniai.

Velėninė žemė. Ši žemė paruošiama iš velėnų, kurios imamos iš nešlapios pievos liepos—rugpjūčio mėnesiais 8-12 cm gyliu. Velėnos supjaustomos ga­balais ir sluoksniuojamos su galvijų mėšlu, dedant jas žole žemyn į neaukštas (1-1,5 m) krūvas. Vasaros metu krūvos 2-3 kartus perkasamos. Šitokiu būdu paruošta velėninė žemė, naudojimui tinka po 1-2 metų.

Lapinė žemė. Vėlai rudenį arba pavasarį, surenkami iš sodo arba iš įvairių medžiais apaugusių vietų lapai ir kraunami į 0,5 metro aukščio krūvas. Krūvos kiekvienais metais keletą kart9 perkasamos. Naudojimui lapinė žemė tinka tik visiškai supuvusi po 3-4 metų. Geriausia lapinė žemė gaunama iš liepų, lazdynų ir klevų lapų.

Viržinė žemė. Šios žemės galima parsigabenti iš miško, iš viržiais ir bruk­nėmis apaugusių vietų. Čia ji imama labai plonu sluoksniu (5-6 cm storumo), vien tik negyvos, supuvusios įvairios augal9 liekanos. Viržinė žemė kraunama į krūvas ir keletą kartų perkasama, kad gerai išsivėdintų. Naudojama azalijoms, gloksinijoms, begonijoms ir kitoms gėlėms.

Neturint galimybės viržinės žemės pasigaminti, galima pakeisti ją lapine arba durpine.

Durpinė žemė. Kambarinių žydinčių gėlių auginimui būtinai reikalinga dur­pinė žemė. Ji gaminama iš žemutinio tipo durpių, kurios, sluoksniuojant su gal­vijų mėšlu arba paukščių išmatomis, kraunamos į 1-2,2 metro aukščio ir 2 metrų pločio krūvas. Vasaros metu krūvos du tris kartus perkasamos ir, jei būna labai sausos, sudrėkinamos vandeniu arba srutomis. Durpinė žemė naudojimui tinka po 1-2 metų.

Mėšlinė žemė. Lengviausia šią žemę paruošti iš apipuvusio mėšlo, kuris išimtas rudenį iš inspektų. Mėšlas sumetamas j krūvas ir per vasarą, perkasant 2-3 kartus, baigiamas pūdyti. Iš tokio mėšlo pagamintą žemę galima naudoti po 1-2 metų, o tuo tarpu pagamintą iš šviežio mėšlo, tik po 3 metų.

Pūdinys. Gaminamas iš įvairių ūkiškų atmatų, kurios sumetamos j krūvas ir per vasarą perkasamos du tris kartus. j krūvą patartina primaišyti pelenų arba kalkių. Pūdinys naudojimui tinka tik visiškai supuvęs, tai yra po 3-4 metų.

Smėlis. Jis reikalingas visuose žemės mišiniuose. Mišinių paruošimui ge­riausiai tinka švarus upių smėlis, kurio į mišinius dedama maždaug 1/5 dalis.

PERSODINIMAS

Kambarines žydinčias gėles geriausia persodindi pavasarį, kovo—balandžio mėnesiais, kada jos pradeda augti arba po peržydėjimo. Sezoninės gėlės (rak­tažolės, cinerarijos, kalceolarijos) persodinamos esant reikalui.

Prieš persodinimą, kiekvienai gėlei reikia paruošti tinkamus žemių mišinius, kurie persijojami per sietelį, be to, parinkti vazonus.

Negalima sodinti gėlių į labai didelius vazonus. Reikia, kad naujojo va­zono skersmuo būtų 2-3 centimetrais didesnis už senojo.

Tinkamiausi žydinčioms gėlėms yra neglazūruoti, moliniai ir nedažyti medi­niai vazonai. Visai netinka įvairūs metaliniai ir farforiniai indai.

Prieš sodinimą senus vazonus reikia gerai iššveisti šepečiu ir išplauti karštu vandeniu su skalbimo milteliais arba pelenais. Nauji vazonai keletą va­landų pamirkomi vandenyje. Vazono dugne esanti skylutė pridengiama šuke­le, iškilia puse į viršų, paskui pilamas 1-2 cm sluoksnis žvyro (atsižvelgiant į vazono dydį) ir užberiama truputis paruošto žemių mišinio.

Gėlė išimama iš vazono ir medine mentele atsargiai nuvaloma senoji že­mė. Aštriu peiliu apipjaustomos apipuvusios negyvos šaknys, ir gėlė statoma į naująjj vazoną taip, kad stiebas būtų pačiame vazono centre. Į vazono kraštus pilamas žemių mišinys, kuris prispaudžiamas medine mentele, kad neliktų tuš­tumos.

Persodinta gėlė gerai palaistoma ir pastatoma kelioms dienoms į nesau­lėtą vietą.

GENĖJIMAS

Pavasarį persodintas kai kurias žydinčias gėles būtinai reikia apgenėti (pe­largonijas, fuksijas).

Persodinta gėlė netenka dalies šaknų ir nebegali aprūpinti drėgme visų lapų, kurių dalis, gėlę persodinus kartu su jaunais ūgliais, nuvysta—augalas serga.

Gėles reikia genėti, kad jos gausiau žydėtų ir išaugtų gražesnės formos kerelis. Negražiai išauga negenimos pelargonijos, fuksijos, oleandrai ir kitos gėlės, ypač mažai šviesos esančiuose kambariuose.

Genėti galima trumpai, kai ūgliai ir stiebai smarkiai patrumpinami ir ilgai, kai nupjaunamos tik ūglių viršūnėlės. Genėjimo būdą reikia pasirinkti, atsižvel­giant į bendrą gėlės išvaizdą. Ilgais, išbėgusiais ir silpnais stiebais bei ūgliais gėlės genimos trumpai, o gražios formos, neišbėgusios gėlės, genimos tik pa­trumpinant pačias jaunų ūglių viršūnėles. Be to, joms išpjaustomos visos sau­sos ir sergančios šakutės.

Genint, reikia žiūrėti, kurioje ūglio pusėje lieka viršutinis pumpuras. Beveik visada jis turi būti išorinėje ūglio pusėje ir retkarčiais, jei gėlės vainikas būna labai retas — jis paliekamas vidinėje vainiko pusėje. Vadinasi, jis turi likti toje pusėje, kur norima, kad išaugtų šakelė. Be to, genint reikia stebėti, kurioje vietoje yra žiediniai pumpurai: ar ant seny šakučių, ar jaunų ūglių, ir kuriuo laiku gėlė žydi. Pavasarį žydinčios gėlės genimos peržydėjusios, vasarą žydin­čios — pavasarį.

Genima aštriu peiliu ir žirklėmis. Žolinių gėlių žaizdos dezinfekuojamos medžio anglies milteliais, o sumedėjusių sodo tepalu.

LAISTYMAS

Sausai laikoma gėlė blogai vystosi ir auga, o per daug gausiai laistoma — dažniausiai žūva.

Gėles reikia laistyti tada, kai žemė, kurioje jos auga, yra sausa. žinoma, negalima laukti, kol žemė visiškai išdžiūsta ir gėlė pradeda vysti. Ypač išse­kina gėlę pakartotinis suvytimas.

Kada reikia lieti, sprendžiama iš šių požymių: sausa žemė esti pilka ir palietus nesiklijuoja prie pirštų, barškinant pirštais į vazoną, garsas būna skam­bus, vazonas lengvas.

Laistant reikia atsižvelgti, iš kokių vietų gėlė yra kilusi ir kiek jai reikia drėgmės, be to, kokio didumo vazonas. Gėlės mažuose vazonuose laistomos dažniau, dideliuose — rečiau.

Augimo metu visos gėlės laistomos gausiau, negu žiemą, poilsio metu. Žydinčias hortenzijas, raktažoles, kalijas reikia laistyti dažnai ir gausiai. Iš viso gėles geriau laistyti rečiau, bet gausiai, kad žemė vazonuose būtų visa vie­nodai sudrėkusi ir šiek tiek vandens išbėgtų į padėklus.

Žiemą kambariuose su centriniu šildymu oras esti sausas, ir gėlės nuo to labai kenčia. Todėl būtinai reikia drėkinti orą aplink gėles. Tam tikslui tarp vazonų su gėlėmis statomos lėkštės su vandeniu arba su drėgnomis samanomis.