Kultūrinės rožės priklauso erškėtinių šeimai
Kultūrinės rožės priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Per tūkstančius metų žmogus iš įvairių erškėčio rūšių yra išvedęs daug kultūrinių rožių veislių. Šiuo metu jų yra žinoma daugiau kaip 10 000. Rožės gerai auga pakankamai drėgnoje ir patręštoje priemolio ar priesmėlio dirvoje. Sunkūs molynai ir nederlingi smėlynai rožėms netinka. į priemolio dirvas reikia pridėti smėlio ir mėšlo, o į priesmėlio — molio ir mėšlo. Nemėgsta jos sausų smėlingų dirvų, taip pat šlapių vietų bei durpynų. Mūsų klimato sąlygose joms geriausiai tinka atviros saulėtos ar dalinai užpavėsintos vietos. Tinkamiausia dirvos reakcija — neutrali (pH 5-6), bet neblogai auga ir silpnai rūgščioje ar silpnai šarminėje dirvoje.
Silpnai šarminėje dirvoje augančių rožių žiedų spalvos būna. ryškesnės. Rožių šaknys užauga net iki 1 m ilgio, todėl jos gerai auga tik giliai įdirbtoje dirvoje. Jei sodinamos gerai patręštoje daržo žemėje, pakanka ją perkasti kastuvo gyliu. Nederlinga žemė perkasama 40-50 cm gyliu ir patręšiama mėšlu bei mineralinėmis trąšomis. Vienam arui reikia 5-6 cm perpuvusio mėšlo, 4 kg amonio sulfato, 6 kg superfosfato ir 4 kg kalio druskos arba 16 kg kaulamilčių. Fosforo ir kalio trąšos perkasamos su žeme, azoto — išbarstomos dirvos paviršiuje. Gerai perpuvęs mėšlas sumaišomas su žeme, o neperpuvęs užkasamas 20-25 cm gylyje. Sodinimui geriausiai tinka vienmečiai rožių krūmeliai. Seni krūmai sunkiai prigyja, o jeigu ir prigyja, blogai auga, greičiau sensta.
Pastaruoju metu gėlininkystės ūkiuose rožės žiemą skiepijamos, sodinamos puodelius ir pavasarį realizuojamos. Iš puodelių pasodintos gerai prigyja ir antroje vasaros pusėje jau pradeda žydėti. įsigytus rožių krūmelius reikia gerai apžiūrėti, sužalotas šaknis pašalinti, o labai ilgas sutrumpinti. Mūsų klimato sąlygose rožes geriausia sodinti anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta dirva. Jei sodinamos rudenį, tai ne vėliau kaip iki rugsėjo mėn. pabaigos, kad iki šalčių spėtų prigyti. Vėlai rudenį įsigytus rožių krūmelius reikia įkasti į žemę sausoje vietoje, o nuolatinę vietą sodinti tik pavasarį. Pavasarį gerai paruoštoje žemėje pakanka iškasti nedidelę duobę, kad tilptų šaknys. Prieš sodinimą rožių krūmai genimi, silpni ūgliai pašalinami, o likę sutrumpinami. Remontantinių rožių paliekami ūgliai su 5-7 pumpurais, laipiojančių, arbatinių hibridinių ir stambiažiedžių poliantinių su 3-5, smulkiažiedžių poliantinių — tik su 2-3 pumpurais.
Parko rožių ūgliai sutrumpinami nežymiai. Genint atsižvelgiama į šaknis. Jei šaknys stiprios, paliekami ilgesni ūgliai, o jei silpnos — trumpesni. Pasodintą krūmelį reikia gausiai palaistyti, lengvai apkaupti. Pumpurams sprogstant, žemė nuo krūmelių palaipsniui nužeriama. Geriausia tai daryti debesuotą dieną. Dirva apie krūmelius turi būti puri ir drėgna, todėl ją geriausia mulčiuoti pūdiniu arba smulkiomis durpėmis, sausrų metu būtina laistyti. Rožės sodinamos įvairių atstumu. Parko ir laipiojančios sodinamos kas 75-100 cm, arbatinės hibridinės ir stambiažiedės poliantinės — kas 40-50 cm, smulkiažiedės poliantinės — dar tankiau. Lysvėse krūmai sodinami šachmatine tvarka, bet ne daugiau kaip 4 eilėmis. Taip pasodintas rožes lengviau prižiūrėti ir pridengti žiemai. Grupėse sodinami ne mažiau kaip trys vienos veislės. Didesnės grupės tinka parkų aikštėse.
Laipiojančios rožės sodinamos prie namų sienų, tvorų, vartelių arba pavėsinių. Jų stiebai priraišiojami prie atramų. Poliantinės rožės sodinamos grupėmis, jomis dekoruojami gazonai. Atskiruose gėlyną plotuose jų sodinama ne mažiau kaip 5-7 eilės. Pasodintoms rožėms pradėjus augti, stebėti, kad vystytųsi simetriškas krūmas. Sparčiai augantieji ūgliai sutrumpinami. Krūmas formuojamas ir tvarkomas visą vasarą. Erškėčių, parko ir laipiojančių rožių vienmečiai krūmai pirmaisiais metais nežydi, o remontantinės, arbatinės hibridinės ir poliantinės pradeda žydėti jau tais pačiais metais. Žiedams išauginti rožės sunaudoja daug maisto medžiagų, todėl gausus žydėjimas silpnina jauną krūmą. Norint išauginti stiprius krūmus, pirmieji žiediniai pumpurai išskabomi. Iš skiepytų rožių krūmelio pamato auga laukinio erškėčio atžalos, kurios silpnina kultūrinę rožę. Todėl šias atžalas reikia nuolat genėti.
Erškėčiai ir parko rožės rudeniop beveik neauga, jų mediena subręsta ir jos palyginti gerai žiemoja. Tuo tarpu kultūrinės rožės, kilusios iš šiltųjų kraštų, auga iki vėlyvo rudens. Jų ūgliai iki žiemos nesumedėja, todėl žiemos metu nukenčia nuo šalčio. Medienos brandinimą galima pagreitinti. Pavyzdžiui, azoto trąšos skatina stiebų augimą ir tuo pačiu stabdo medienos brendimą, todėl jau nuo liepos mėn. antrosios pusės jomis netręšiama. Fosforo ir ypač kalio trąšos skatina medienos brendimą, šiomis trąšomis tręšiama ir antroje vasaros pusėje. Drėgmės stoka irgi silpnina augimą, todėl antroje vasaros pusėje rožės nelaistomos ir nepurenama žemė. Viena iš veiksmingiausių priemonių medienos brendimui skatinti yra stiebų sutrumpinimas antroje vasaros pusėje. Tokiu atveju maisto medžiagos naudojamos ne augimui, bet medienos ir pumpurų brendimui.