Categories
ROŽĖS

ROŽIŲ KENKĖJAI

Rožinis didysis amaras (Macrosiphum rosae L.). Tai apie 4 mm ilgio žalios, rečiau rusvos spalvos gležnas vabzdys. Gyvena kolonijomis ant jaunų ūglių, lapkočių ir butonų. Jie čiulpia audinių sultys ir platina virusines ligas.

Amarai išsirita iš peržiemojusių kiaušinėlių gegužės viduryje. Tada jie labai sparčiai dauginasi. Per vegetaciją išsivysto net keletas generacijų. Šveicarų rožininko S. Olricho duomenimis, iš vienos patelės per vasarą gali išsivystyti iki 2 milijonų amarų. Vasaros pabaigoje pasirodo sparnuoti amarai. Patelės ant rožių šakučių deda kiaušinėlius, kurie žiemoja.

Purškiant rožes rudenį 3% nitrofeno tirpalu, kartu sunaikinami ir amarų kiaušinėliai. Vegetacijos metu, pastebėjus amarus, purškiama 0,2% karbofoso emulsija arba 3% tabako antpilu. Galima naudoti ir 0,2— 0,3% fozalono emulsiją.

Rožinė cikadėlė (Typhlocylba rosae L.)— šokinėjantis vabzdys 3-4 mm ilgio, su dviem poromis stogiškai sudėtais sparnais, baltas arba šviesiai gelsvas. Lervos baltos, nelabai judrios. Suaugėliai ir lervos gyvena lapų apatinėje pusėje ir siurbia augalo sultys. Pažeistose vietose atsiranda daug mažų, šviesių dėmelių. Lapai pasidaro šviesiai gelsvi, pradeda džiūti ir nukrinta. Vabzdžiai daugiau puola tankiai bei saulės tiesioginėje atokaitoje pasodintus krūmus. Rudenį patelės deda kiaušinėlius ūglių viršūnėse. Pavasarį iš kiaušinėlių išsiritusios cikadėlės sparnų neturi, gyvena lapo apatinėje pusėje ir čiulpia sultys. Birželio pabaigoje arba liepos pradžioje jos suauga ir būna sparnuotos. Per metus jų išsivysto 2 generacijos.

Rudenį, rožes stipriau genint, kartu su ūgliais pašalinami ir cikadėlių kiaušinėliai. Vabzdžiams naikinti naudojami tie patys preparatai, kaip ir nuo rožinio amaro.

Rožinis lapsukis (Cacoecia rosana L.). Kenkėjas paplitęs ir gana daug žalos padaro rožėms. Jis pavojingas ir kitiems dekoratyviniams bei vaisiniams medžiams ir krūmams. Tai smulkus su rusvais raštuotais priešakiniais ir pilkais užpakaliniais sparnais naktinis drugelis. Vikšrai žali arba pilkai žali, 20-22 mm ilgio, su ruda blizgančia galva ir 8 poromis kojų. Pirmieji vikšreliai pasirodo gegužės mėnesį. Iš pradžių jie graužia besiskleidžiančius pumpurus, vėliau minta lapais, voratinkliu juos sutraukdami arba susukdami į vamzdelį, kuriame ir virsta lėliukėmis. Birželio pabaigoje—liepos pradžioje iš lėliukių išsivysto suaugėliai. Jie skraido naktimis ir deda ant šakučių kiaušinėlius, kurie čia ir žiemoja. Per metus išsivysto viena generacija.

Rudenį rožes stipriau genint, taip pat purškiant 3% nitrofenu, sunaikinami ir lapsukio kiaušinėliai. Vikšrelių maitinimosi metu reikia purkšti 0,3% chlorofosu ar 0,2% karbofosu arba 0,2-0,3 fozalono emulsija bei kitais insekticidais.

Rožinis geltonasis pjūklelis (Arge rosae L.). Tai geltonos arba oranžiškai rudos spalvos su 4 plėviniais sparnais vabzdys. Lervos melsvai žalios, geltona nugarėle ir su juodų taškelių eilėmis šonuose, iki 20 mm ilgio, su 9 poromis kojų. Lervos paprastai būna išsilenkusios „S” raidės pavidalu. Jos graužia lapus iš kraštų, dažniausiai palikdamos tik stambiąsias gyslas. Suaugėliai pradeda skraidyti birželio pradžioje. Kiaušinėlius deda grandinėle ant jaunų po žieve. Dėl to šis kenkėjas dar vadinamas siuvimo muse. Ūgliai tose vietose, kur vabzdys padeda kiaušinėlius, iškrypsta, pajuoduoja, sutrūkinėja. Lėliukės žiemoja dirvoje, kokone.

Ryte arba dieną, kai oro temperatūra būna ne aukštesnė kaip 10 °C, pjūklelio lervos, papurčius rožių šakutes, krinta žemėn. Tuo laiku jų galima daug surinkti ir sunaikinti. Pjūklelio lervos naikinamos tais pačiais preparatais, kaip ir lapsukio lervos.

Rožinis juodasis pjūklelis (Ardis brunniventris Htg.). Vabzdys juodas, iki 6 mm ilgio, su dviem poromis plėvinių sparnų. Lervos 10-12 mm ilgio, gelsvai baltos su ruda blizgančia galva ir 11 porą kojų. Lervos žiemoja dirvoje, o pavasari čia virsta lėliukėmis. Gegužės mėn. suaugėliai pradeda skraidyti ir dėti pavienius kiaušinėlius jaunų ūglių viršūnėse.       Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva įsigraužia pumpuro vidų, o paskui ūglį, kurio viduje išgraužia 4-6 cm ilgio taką. Po savaitės 1,5-2 cm atstumu nuo ūglio viršūnės lerva išgraužia apskritą skylutę ir išlenda laukan. Pažeisto ūglio nuvysta viršutiniai lapai, pats ūglis iš pradžių patamsėja, vėliau ir visai nudžiūsta.

Kovojant su juoduoju pjūkleliu, akylai reikia sekti ūglių viršūnes; kol lerva dar neišlindusi, pažeistą viršūnę reikia nupjauti ir sunaikinti. Rudenį dirvą perkasant, kartu sunaikinama ir daug kenkėjų lervų. Chemines priemones panaudoti gana sunku, nes nuo lervų išsiritimo iš kiaušinėlių iki jų įsigraužimo į pumpurą būna labai trumpas laikas. Tuo momentu galima purkšti 0,2% karbofosu arba 0,3% chlorofosu.

Rožinis mažasis pjūklelis (Blennocampa pussilla Kl.). Tai 3— 4 mm ilgio, juodas, blizgantis vabzdys su dviem poromis plėvinių sparnų. Jaunos lervos balsvos, suaugusios — ryškiai žalios su gelsvai ruda blizgančia galva, 8-9 mm ilgio ir 11 porų kojų. Lervos „C” raidės formos.

Lervos žiemoja dirvoje susisukusios kokonus. Pavasarį jos virsta lėliukėmis, o gegužės mėn. suaugėliai deda kiaušinėlius lapo pakraštyje į audinius. Toks lapas susisuka dažniausiai iš abiejų šonų iki vidurio, o kartais — tik viena jo pusė. Išsiritusios lervos gyvena ir maitinasi susisukusiuose lapuose. Suaugusi lerva krinta žemėn ir įsirausia į dirvą.

Turint nedaug krūmų, susisukusius lapus su esančiomis lervomis galima surinkti ir sudeginti. Lervų maitinimosi metu augalus galima purkšti 0,3% chlorofosu. Rudenį, dirvą perkasant, po krūmais kartu sunaikinama ir daug kenkėjo lervų.

Rožinė gumbavapsvė (Rhodites rosae L.). Tai 2-4 mm ilgio, rudas, su dviem poromis plėvinių sparnų vabzdys. Suaugėliai skraido gegužės—birželio mėn. Patelės pragraužia jauno ūglio, rečiau lapo apatinę pusę ir į augalo audinį padeda kiaušinėlį. Pažeistoje vietoje dėl padidėjusio sulčių tekėjimo susidaro 30— 50 mm skersmens su pertvarėlėmis gumbai, tankiai apaugę minkštais, ilgais plaukais ir atrodo lyg apsamanoję. Gumbuose išsivysto iki 5 mm ilgio be galvų ir kojų daugybė baltų lervų, kurios čia žiemoja, o pavasarį virsta lėliukėmis. Gumbavapsvių daugiau pasitaiko ant laukinių erškėčių.

Pažeistus stiebus su gumbais, kol juose neišsivystę vabzdžiai, reikia išpjauti ir sudeginti.

Rožinis skydamaris (Aulacaspis rosae Bouch) visą laiką gyvena ant šakučių žievės. Suaugusios patelės be sparnų ir kojų, rausvos arba oranžiškai geltonos su baltu, ovaliniu, 3 mm skersmens skydeliu, kurio paviršiuje matyti 2 rusvos lervų išnaros. Skydamario patelės ir lervos siurbia augalo sultys.

Rudenį rožes apipurkštus 3% nitrofenu, skydamaris nepavojingas.

Voratinklinė erkutė (Tetranychus urticae) čiulpia augalų sultys apatinėje lapo pusėje. Erkučių apnikti lapai pasidaro pilkai rudos arba gelsvos murzinos spalvos, apatinė jų pusė apsitraukia plonu voratinkliu. Po kiek laiko lapai pradeda kristi. Kenkėjo užpultos rožės labai nusilpsta, nustoja augti ir žydėti, blogai žiemoja. Erkutė pavojingesnė, kai karštas ir sausas oras, todėl ji daugiau puola šiltnamyje augančias rožes.

Patelės žiemoja ant rožių stiebų, piktžolių, įvairiose atliekose ir kt. Pavasarį atšilus, patelės pradeda dėti kiaušinėlius apatinėje lapų pusėje ir daugintis. Kovoti su voratinkline erkute gana sunku. Pirmiausia iš rožyno reikia pašalinti nukritusius lapus bei kitas atliekas ir jas sudeginti arba giliai užkasti žemėje, taip pat naikinti piktžoles. Vegetacijos metu efektyviausiai veikia 0,2% keltano suspensija. Pakartotinai purkšti kas 10-12 dienų. Padeda ir 0,1% keltano bei 0,2% karbofoso preparatų mišinys. Be to, galima naudoti 0,2-0,5% fozaloną ir kitus insekticidus. Rudenį profilaktiškai purškiant rožes 3% nitrofenu, sunaikinama daug ir žiemojančių erkučių bei jų kiaušinėlių.

Rožinė kandis (Coleophora gryphynnela Hb) nelabai išplitusi. Pavasarį iš lėliukių išsiritusios patelės apatinėje lapų pusėje deda kiaušinėlius. Iš jų išsirita iki 2-3 mm ilgio lervos, kurios įsigraužia į lapo vidurį ir minta jo audiniais. Pažeistuose lapuose lervos virsta lėliukėmis. Vasaros pabaigoje išskrenda suaugėliai, kurie iš naujo deda kiaušinėlius, ir išsivysto antra generacija. Lėliukės žiemoja susuktų lapų lizduose. Kandies užpultos rožės numeta daug lapų, nustoja žydėti, blogai žiemoja.

Rudenį purškiant rožes 3% nitrofenu, kartu sunaikinama ir rožinė kandis. Daug kenkėjų lizdų galima surinkti ir rankomis. Vegetacijos metu nuo kandies vikšrų labai padeda 0,3% chlorofoso tirpalas.


Šaltinis: Vikipedija