Abrikosų (Prunus armeniaca) auginimas ir priežiūra

Auginimas

Abrikosų (Prunus armeniaca) auginimas Lietuvoje reikalauja specifinių žinių dėl mūsų permainingų žiemų ir pavasarinių šalnų. Sėkmingas derlius priklauso nuo tinkamai parinktos veislės ir laiku atliekamų agrotechninių darbų.

Auginant šiuos kaulavaisius labai svarbu apsaugoti anksti bundančius žiedpumpurius. Nors pats medis gali ištverti didelius šalčius, pavasario atlydžiai ir staigūs atšalimai yra didžiausias iššūkis. Ši kultūra labai gimininga kitiems kaulavaisiams, todėl planuojant sodą verta pasidomėti ir persikų auginimo specifika, nes jų auginimo principai dažnai sutampa. Kaip nurodo patikimi šaltiniai, pavyzdžiui, RHS organizacija, sėkmingam abrikosų auginimui kritiškai svarbu apsaugoti ankstyvus žiedus nuo pavasarinių šalnų.

Vieta

Idealiausia vieta abrikosams yra saulėta, šilta ir apsaugota nuo šiaurės bei rytų vėjų. Geriausiai tinka pietiniai ar pietvakariniai pastatų šlaitai ir natūralios užuovėjos.

Šviesos trūkumas tiesiogiai veikia vaisių mezgimą ir cukraus kaupimąsi. Venkite žemumų ir uždarų daubų – ten kaupiasi šaltas oras, kuris yra pražūtingas ankstyvam žydėjimui. Sodinant prie pietinės mūro sienos sukuriama palanki mikroklimato zona, kuri sugeria šilumą dieną ir spinduliuoja ją nakties metu.

Dirva

Abrikosai geriausiai dera lengvame, gerai drenuotame priemolyje arba priesmėlyje, kurio pH svyruoja tarp 6,5 ir 7,0. Jie visiškai netoleruoja užmirkimo ir aukšto gruntinio vandens lygio.

Šaknų sistema yra jautri deguonies trūkumui, todėl sunkiose, molingose dirvose medžiai skursta ir serga dervote. Jei jūsų sklypo žemė sunki, būtina formuoti paaukštintas lysves arba kasti gilias duobes su storu drenažo sluoksniu dugne. Dirvos praturtinimas kompostu ir medžio pelenais užtikrina optimalų maistinių medžiagų balansą ilgam laikui.

Atsparumo zona

Lietuvoje rekomenduojama auginti abrikosų veisles, pritaikytas 4-6 atsparumo zonoms. Senesnės pietinės veislės mūsų klimate dažniausiai neišgyvena arba nedera dėl nušalusių žiedpumpurių.

Dauguma modernių šalčiui atsparių veislių gali ištverti net trisdešimties laipsnių šaltį viduržiemį. Vis dėlto atsparumas šalčiui nėra pastovus rodiklis – jį stipriai mažina drėgmės perteklius rudenį ir nepakankamas medienos subrendimas vegetacijos pabaigoje.

Priežiūra

Pagrindinė abrikosų priežiūra apima reguliarų laistymą sausrų metu, pavasarinį tręšimą azotu bei profilaktinį purškimą vario preparatais nuo grybelinių ligų. Taip pat būtina balinti kamienus ankstyvą žiemą.

Ligų prevencija yra esminis sėkmingo derliaus faktorius. Rudeniniai ir pavasariniai purškimai apsaugo nuo moniliozės ir kokomikozės. Panašiai kaip ir auginant kitus kaulavaisius, pavyzdžiui, skaitant slyvų priežiūros vadovą matome, kad kamienų balinimas apsaugo žievę nuo plyšimų pavasario saulėje. Laistyti reikėtų retai, bet gausiai, sudrėkinant dirvą bent pusės metro gylyje. Reguliari priežiūra reikalauja atlikti kelis svarbius darbus:

• pavasarį atidžiai patikrinama žievė ir visos atsiradusios žaizdos užtepamos sodo tepalu
• vaisių nokimo metu medžiai papildomai tręšiami kalio ir fosforo trąšomis
• pomedyje reguliariai šalinamos piktžolės siekiant sumažinti konkurenciją dėl drėgmės
• prieš pat žemės užšalimą atliekamas gausus vėlyvas rudeninis laistymas

Ką augina Lietuvoje ir palyginimas

Lietuvos sodininkai dažniausiai renkasi latviškas, kanadietiškas ir rusiškas veisles, pasižyminčias aukštu atsparumu šalnoms. Populiariausios iš jų yra Šiaurės triumfas, Kauno ir Lāsma, kurios skiriasi savo vaisių savybėmis ir augumo greičiu.

Renkantis sodinuką labai svarbu atkreipti dėmesį į poskiepį, nes nuo jo priklauso medžio dydis, ilgaamžiškumas ir kaina. Nykštukiniai poskiepiai leidžia sukurti kompaktiškus medelius, o sėkliniai poskiepiai formuoja galingus, plačiašakius medžius. Žemiau pateikiamas pagrindinių Lietuvoje auginamų abrikosų veislių palyginimas pagal vaisių savybes, orientacinę kainą ir medelio dydį.