Pagrindinė šaknis ilga, tvirta, sustorėjusi, apaugusi smulkiomis šaknimis. Stiebai 20-50 cm aukščio. Lapai pamatiniai (kai kurios rūšys turi ir stiebinius), tamsiai žali, giliai suskaldyti, žiemojantys. Dekoratyvūs plaštakiškai ilgai į nenukrintantys, žalsvi, gelsvai balti arba raudoni taurėlapiai. Žinoma apie 15 rūšių, kilusių iš Europos ir Mažosios Azijos.
Šiems augalams būdingi stori, visžaliai lapai, sudarantys žemą kekę, o jų lapai yra skiautėti ir panašūs į delnus. Žiedadulkės yra vienos iš anksčiausiai žydinčių daugiamečių gėlių, o šiltuose kraštuose Helleborus orientalis veislė gali žydėti lauke per Kalėdas. Šaltesnėse klimato zonose eleborai anksti pavasarį prasiskverbia pro įšalusią žemę. Jų lapai išlieka patrauklūs iki pat vasaros, todėl jie tinka masiniam sodinimui. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad juodieji ir rytietiški eleborai (Helleborus niger ir Helleborus orientalis) yra nuodingos.
Hibridinis eleboras
Tai rūšinis hibridas. Augalai 50-55 cm aukščio. Lapai skroteliniai, tamsiai žali. Žiedai stambūs, iki 4 cm skersmens, įvairių spalvų. Žydi balandžio-gegužės mėn., 20-30 dienų. Sėklas subrandina.
Kaukazinis eleboras.
Paplitęs Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Augalas 35-40 cm aukščio. Lapai pamatiniai, giliai plaštakiškai suskaldyti. Žiedai stambūs, iki 8 cm skersmens, balti, gelsvo atspalvio, vėliau pažaliuoja. Žydi balandžio-gegužės mėn., apie 30-35 dienas.
Dvokiantysis eleboras
Auga Pietų ir Vakarų Europoje. Augalas iki 50 cm aukščio. Lapai tamsiai žali, visžaliai, giliai suskaldyti į 7-10 skilčių. Žiedai varpelio formos, žali purpurinio atspalvio. Žydi balandžio-gegužės mėn., 25-35 dienas. Sėklas subrandina.
Baltažiedis eleboras
Paplitęs Alpių, Apeninų kalnų miškuose. Augalas 25-30 cm aukščio. Žiedai pavieniai, nusvirę, iš pradžių balti, vėliau rausvi, pagaliau žali. Žydi kovo-balandžio mėn., 12-14 dienų. Sėklos sunoksta.
Eleboras mieliau renkasi dalinį arba visišką pavėsį, o tiesioginius saulės spindulius pakenčia prasčiau. Šis augalas atlaiko žemą temperatūrą ir išlieka sveikas, net jei jo temperatūra siekia -20°. Jei gyvenate vietovėje, kurioje iškrenta daug sniego, šis augalas greičiausiai bus vienas iš nedaugelio, kuris žiemą augs.
Įsitvirtinęs eleboras yra atsparus sausrai. Kai jis jaunas, dirva turi būti drėgna, bet ne permirkus. Augalui nereikia daug vandens. Vasarą, kai dirva greitai išdžiūsta, gali tekti papildomai palaistyti.
Šiam augalui idealiai tinka humusingas ir gerai aeruotas dirvožemis, kuriame yra geras drenažas, apsaugantis nuo užmirkimo. Ideali yra priemolio dirva, tačiau tinka ir šiek tiek smėlinga. Geriausia augalus auginti šiek tiek šarminėje aplinkoje, nors jie pakenčia ir neutralią aplinką. Jei dirvožemis per rūgštus, jį galima papildyti sodo kalkėmis, kad jis taptų šarmingesnis.
Jei jūsų dirvožemis jau yra turtingas, tręšti nereikia. Jei nusprendėte tręšti, rinkitės šiek tiek kalkingas trąšas. Tręškite rudenį, kad pasiruoštumėte žiemos ir pavasario žydėjimui. Netręškite nuo pavasario iki vasaros.
Persodindami eleborą turėkite omenyje, kad augalas turi gilią šaknų sistemą, kuri suteikia jam pranašumą žiemos ištvermės ir atsparumo sausrai požiūriu, tačiau apsunkina persodinimą. Geriau persodinti jaunus augalus, kurių šaknų sistema dar neišsivysčiusi. Senesnius augalus reikėtų perkelti į nuolatinę vietą. Persodinti reikėtų tame pačiame gylyje, kuriame augalas buvo vazone.
Eleboras dažnai dauginasi savaiminiu būdu sode. Baigiantis žydėjimui, šis augalas žiedų galvutėse suformuoja sėklas. Jei nenorite, kad jis savaime užsiaugintų sėklų, vėlyvą pavasarį, prieš sėkloms subręstant, nupjaukite galvutes.
Augalą dalykite vėlyvą rudenį, prieš jam pražystant ar išleidžiant naujus lapus. Dalydami būkite atsargūs, nes tai šiek tiek rizikinga šaknų sistemai. Išimkite augalą ir visas jo šaknis iš dirvos, tada nuplaukite šaknis, kad jos atsidengtų. Šaknys bus sujungtos augimo pumpurais. Aštriu, švariu peiliu perpjaukite tarp 3-4 pumpurų kekes, kad galėtumėte padalyti.
Dauginama dalijant kerą ir sėklomis.
Keras dalijamas anksti pavasarį arba rudenį (rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo mėn.), stengtis nepažeisti šaknų. Sėklos stambios (120 sėklų sveria 1 g). Tūkstančiui augalų išauginti reikia net 25 g sėklų. Jos dygsta sunkiai, todėl sėjamos rudenį į lysvę arba stratifikuojamos smėlyje (dėžutėje). Dėžutės 2-3 mėnesius laikomos sniege, vėliau pernešamos į šiltą patalpą. Pradeda dygti po 30-50 dienų.
Skirtinga temperatūra sėklas galima veikti dirbtinai, panaudojant šaldytuvus ir termostatus. Tada jos sudygsta dar vienodžiau. Nestratifikuotos sudygsta po 1-2 metų. Užaugus dviem tikriesiems lapeliams, daigai persodinami į daigynines lysves. Sodinti į nuolatinę vietą nepatariama, nes augalai auga lėtai ir pradeda žydėti tik trečiaisiais ketvirtaisiais metais.
Po 3-4 metų sėjinukai sodinami į nuolatinę vietą. Eleborų gali būti vienarūšės grupės arba komponuojami su kitais augalais: bergenijomis, sinavadais, vingiriais. Tinka puokštėms. Darželių augalas.
Eleborai genimi daugiausia estetiniais tikslais. Vėlyvą pavasarį, kai žiedai pradeda nykti, galima nupjauti panaudotus žiedų stiebus. Jei norima užkirsti kelią savaiminiam sėklinimui, tai reikia daryti, kol sėklos dar nesubrendo ir nepradėjo kristi. Iki balandžio mėn. sėklos paprastai būna savaime pasisėjusios. Kitais atvejais, jei reikia, galima naudoti genėjimo žirkles, kad pašalintumėte nudžiūvusią ar ligotą lapiją. Kai kurios augalo dalys gali būti nuodingos, todėl genint patartina mūvėti darbines pirštines.
Augindami eleborus sode galite susidurti su keliomis galimomis problemomis, tačiau jas paprastai nesunku išspręsti. Kenkėjai, pavyzdžiui, amarai, gali būti didelė problema soduose. Sraigės ir šliužai taip pat gali pakenkti jūsų augalams, juos grauždami. Norėdami atsikratyti šių kenkėjų, naudokite ekologiškus sraigių ir šliužų masalus.
Eleborų tinklinės nekrozės virusas, dar vadinamas juodąja mirtimi, yra virusas, dėl kurio ant lapų atsiranda juodi dryžiai. Šiuo virusu užsikrėtę augalai būna žemi ir deformuoti. Nuo šio viruso vaistų nėra, todėl užsikrėtusius augalus reikia visiškai pašalinti ir sunaikinti. Be to, ant lapų gali atsirasti juodų dėmių, tačiau jos lengvai apdorojamos vario fungicidais.
Eleboras, arba Helleborus, yra gėlės genties pavadinimas, kurį sudaro kelių rūšių daugiamečiai augalai. Šie augalai priklauso runkinių (Ranunculaceae) šeimai. Helleborus yra populiari dekoratyvinė gėlė sodininkystėje, ypač dėl ankstyvo žydėjimo, pasižymėjančio pavasarį ar net žiemos pabaigoje. Kai kurie jų yra žinomi ir kaip Velykų rožės, nes žydi šiai šventei artėjant.
Pagrindinės savybės:
1. **Žiedai:** Helleborus gėlės būna įvairių spalvų, įskaitant baltą, žalią, gelsvą, raudoną, violetinę ir rožinę. Jos gali turėti įdomius žiedų formos ir spalvų atspalvius.
2. **Lapai:** Šie augalai dažnai turi storus, lapiškus lapus, kurių žydėjimo metu išlieka žalios spalvos.
3. **Auginimo sąlygos:** Helleborus dažniausiai auga šešėlyje arba pusiau šešėlyje, gerai drenažuotoje dirvoje. Jie yra gana atsparūs ir gali augti įvairiose klimato zonose.
4. **Žydėjimo laikotarpis:** Gėlės dažnai žydi anksti pavasarį, o kai kurios rūšys gali žydėti net ir žiemą.
5. **Veislės:** Yra daug skirtingų Helleborus rūšių ir veislių, įskaitant Helleborus orientalis (Rytų helleboras) ir Helleborus niger (Juodasis helleboras).
6. **Svoris:** Helleborus gali būti nuodingas, todėl svarbu laikytis atsargumo priemonių, kad išvengtumėte galimo nuodingumo poveikio.
Helleborus yra vertinamas ne tik dėl savo spalvų gėlių, bet ir dėl galimybės žydėti anksti pavasarį, kai daugelis kitų augalų dar tik pradeda vegetatyvinį augimą. Jie dažnai naudojami kaip dekoratyviniai augalai gėlių lovose, kurie suteikia žiedų sodui ankstyvoje sezonoje. Svarbu atsiminti, kad kai kurios helleborus rūšys yra nuodingos, todėl reikia atsargiai elgtis su šiais augalais.
Fuzariozė. Liga gali pasireikšti bet kuriuo gvazdikų augimo metu, tačiau dažniausiai ji pasirodo prieš žydėjimą. Pagal ligos pobūdį galima išskirti tris pagrindines fuzariozės formas: vytulį, stiebo ir šaknų puvinį. Iš pradžių vytulys pasireiškia tuo, kad lapai išblykšta, pradeda gelsti ir vysti, kol pagaliau nuvysta ir …
[lc_the_thumbnail size= 'post-full' class = "w-100 min-vh-25 min-vh-md-50 mb-n7" style="max-height: 400px;object-fit: cover;"] [lc_the_title link=0] [lc_the_date] [lc_the_terms taxonomy=category class="" link_class="badge bg-primary rounded-pill link-light text-decoration-none"] Eleboras (Helleborus) – vėdryninių šeimos daugiametis žolinis augalas. Pagrindinė šaknis ilga, tvirta, sustorėjusi, apaugusi smulkiomis šaknimis. Stiebai 20-50 cm aukščio. Lapai pamatiniai …
[lc_the_thumbnail size= 'post-full' class = "w-100 min-vh-25 min-vh-md-50 mb-n7" style="max-height: 400px;object-fit: cover;"] [lc_the_title link=0] [lc_the_date] [lc_the_terms taxonomy=category class="" link_class="badge bg-primary rounded-pill link-light text-decoration-none"] Kemeras (Boneset) - garsiosios astrinių šeimos narys, botaniškai giminingas rykštenei (Solidago spp.) ir Naujosios Anglijos astrėms (Symphyotrichum novae-angliae) Jos augimas yra įspūdingas, …
Aguona - Aguoninių šeimos vienmetis ar daugiametis žolinis augalas. Šaknis liemeninė. Stiebas status, kiek šakotas. Lapai dažniausiai plunksniškai suskaldyti arba skiautėti, plaukuoti, rečiau pliki. Žiedai pavieniai, ant ilgo žiedkočio, 10-20 cm skersmens, balti, rožiniai, oranžiniai, daugiasėklė raudoni, geltoni, alyviniai. Vaisius žutė. Sėklos smulkios, pilkos, Juodos. …