Gvazdikai labiausiai tinka gėlynams apsodinti

Gvazdikas (Dianth.us L.)

Gvazdikinių (Caryophyllaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Europos, Šiaurės Afrikos bei Azijos. Gentyje apie 250 rūšių, kurių dauguma yra žoliniai augalai arba puskrūmiai. Gvazdikas dėl puošnių žiedų ir malonaus aromato yra viena iš mėgiamiausių gėlių.

Šios genties augalai turi išsidraikiusį kerą. Stiebas žolinis arba pusiau sumedėjęs, lygus. Lapai priešpriešiniai, bekočiai, plačiai arba siaurai linijiški, žali arba pilkšvi. Šaknis liemeninė arba kuokštinė. Žiedai taisyklingi, dvilyčiai, vienspalviai arba margi. Vainiklapiai įvairių formų bei dydžio; paprastuose žieduose jų, pilnaviduriuose; jų spalva labai įvairi. Vaisius — cilindrinė daugiasėklė dėžutė. Sėklos juodos, plokščios, apvalios, dažnai netaisyklingai išlenktos.

Gvazdikai auginami kaip vienmečiai, dvimečiai arba daugiamečiai augalai.

Kininis gvazdikas (D. chinensis L.). Daugiametis, tačiau pas mus auginamas kaip vienmetis, 10-40 cm aukščio augalas. Šiuo metu daugiausia išplitę du kininių gvazdikų varietetai: 1. Karališkieji kininiai gvazdikai (D. chinensis var. imperialis hort.), kurių žiedai yra pilnaviduriai, žydi labai ilgai.

Europą jie pateko iš Kinijos. 2. Hedvigo kininiai gvazdikai (D. chinensis var. heddewigii Regel.), turi labai stambius, iki 10 cm skersmens, daugiausia tuščiavidurius žiedus. Šio tipo gvazdikų sėklos gautos XVIII a. pabaigoje iš Japonijos ir pavadintos Peterburgo sodininko Karlo Hedvigo (C. Heddewig) vardu. Kininis gvazdikas plačiai naudojamas tarprūšiniam kryžminimui.

Geriausiai auga kalkingose, priemolio, vidutinio drėgnumo dirvose. Šviežias mėšlas netinka. Didelės priežiūros jiems nereikia.

Balandžio mėn. sėklos sėjamos šaltus inspektus; sudygsta po 6-8 dienų. Viename grame jų yra 900-1000. Pradeda žydėti, praėjus 70-90 dienų po sėjos. Į atvirą gruntą sodinama, praėjus šalnoms. Gvazdikų nereikia dažnai laistyti, ypač kai žydi. Sausrų metu juos laistyti ne dažnai, bet labai gausiai, kad gerai permirktų žemė.

Šie gvazdikai labiausiai tinka gėlynams apsodinti. Skinti jie mūsų krašte mažiau vertinami, negu kitos gvazdikų rūšys.

Tikrasis Šabo gvazdikas (D. caryophyllus L. Chabaud). Mūsų sąlygose taip pat nežiemoja ir yra auginamas kaip vienmetis. Tai hibridinės kilmės gvazdikas, gautas 1895 m., sukryžminus D. caryophyllus L. su D. suffructicosus Willd. Pavadintas jų selekcininko, prancūzų vaistininko M. Šabo (Chabaud) iš Tulono, vardu.

Tikrojo Šabo gvazdiko vertingesnės yra šios veislės: Avarachis, Jeanne Dionis, L’Etincelante, Legion d’honneur, Magenta, Marie Chabaud, Rubin, Die Rose ir kt.

Gerai auga giliai įdirbtose, vandeniui pralaidžiose, smėlingose priemolio dirvose. Rūgščios dirvos turi būti kalkinamos. Šviežias mėšlas netinka.

Jų vegetacijos periodas ilgas. Nuo sėjos iki žydėjimo praeina daugiau kaip 6 mėnesiai. Todėl mūsų sąlygose juos reikia sėti sausio mėn. pabaigoje dėžutes šiltnamiuose. Tinkamiausia velėninė arba sena inspektinė žemė. Dygimo metu temperatūra šiltnamyje palaikoma 14-18° C ribose, o kai augalai sudygsta, ji mažinama iki 12-14° C. Dėžutės statomos arti langų, nes jauniems daigeliams reikia daug. Pirmą kartą daigai išpikuojami 2X2 cm atstumu. Antrą kartą pikuojami į 7-9 cm skersmens puodelius arba durpių pūdinio puodelius, o nuo gegužės mėn. vidurio sodinami į atvirą gruntą. Šalnoms atsparūs. Šabo gvazdikai remontantiniai. Jeigu oro sąlygos palankios, jie žydi ilgai ir gausiai. Žiedų kokybė ypač pagerėja, jeigu šoniniai butonai išskabomi. Lietingais metais pumpurai susproginėja arba pūva. Sėklos subręsta, praėjus 2 mėnesiams po žydėjimo, todėl mūsų sąlygose Šabo gvazdikų sėklininkystė sunkiai įmanoma. Sėklas reikia išsirašyti iš pietų. Iš gerų sėklų apie 90 % augalų užauga pilnaviduriais žiedais. Gvazdikus galima dauginti ir žaliais auginiais, ypač kai norima išsaugoti vertingas veisles arba kai trūksta sėklų.

Šabo gvazdikai turi puošnius žiedus, kurie labai tinka puokštėms.