KAMBARINIŲ GĖLIŲ TRĄŠOS IR TRĘŠIMAS

Vazonuose palyginti yra nedaug žemių, todėl kartkartėmis gėles reikia tręšti papildomai. Saikingai patręštos gėlės gerai auga, ilgai žydi, lapai ir žiedai būna vešlūs. Nuo trąšų pertekliaus gali sutrikti augalo augimas, Normaliam augalų augimui ir vystymuisi būtinas azotas, kalis, fosforas, geležis ir kitos maisto medžiagos.

Trūkstant azoto, augalas lėtai auga, lapai gelsta, o labiau jo trūkstant, pasidaro beveik geltoni su rausvomis gyslelėmis, neužauga iki normalaus dydžio. Stiebai būna silpni, lapkočiai trumpi. Kai kurių gėlių stiebai, trūkstant azoto, greit medėja, prieš laiką krinta lapai. Azoto trūkumui šaknys ne tokios jautrios, kaip antžeminė dalis.

Visos gėlės, papildomai gavusios azoto, greit reaguoja, nežiūrint, kokioje žemėje auga. Azotas ypač reikalingas toms gėlėms, kurių išauga didelė masė

Tik margalapiams augalams didesnis azoto kiekis kenkia, lapai būna ne tokie spalvingi. Nesaikingai tręšiant, sutrinka augalo augimas.

Azoto trąšomis pertręšti augalai taip pat blogai auga, būna neatsparūs ligoms, jų stiebai išlinksta. Be to, trąšų perteklius sutrikdo kalio balansą augale. Azoto trąšomis reikia tręšti atitinkamu santykiu su kalio trąšomis.

Trūkstant kalio, blogai vystosi stiebai. Lapų galai ir kraštai, daugiausia žemutinių ir senesnių, geltonuoja, vėliau ruduoja ir pagaliau nudžiūsta, lapas atrodo tarytum nudegintas. Vėliau ima džiūti lapo ploteliai tarp gyslų.

Kalis skatina augalo augimą, gerina medžiagų apykaitą, didina atsparumą šalčiams, ligoms.

Stokojant kalcio, šaknys silpnai vystosi, apmiršta. Vėliau nudžiūsta stiebų viršūnėlės ir jauni lapeliai, augalas nebeauga.

Augalams labai reikalingas fosforas. Jo trūkstant, blogai vystosi šaknys, ypač jaunų augalų, sutrinka augalų augimas. Pradeda geltonuoti lapų pakraščiai, atsiranda raudonai violetinės dėmės. Lapai krinta, nesiformuoja žiediniai pumpurai, augalai trumpai ir negausiai žydi. Labai nukenčia augalo dekoratyvumas.

Trūkstant geležies, augalai suserga chloroze. Augalo lapai būna blyškiai geltoni. Jauni lapeliai būna balkšvi. Ilgesni laiką augalui trūkstant geležies, lapai paruduoja ir apmiršta. Pastebėjus ligos požymius, kartą per savaitę naudinga augalus palaistyti geležies sulfato tirpalu (2 g litrui vandens). Laistyti bent 4 kartus.

Mangano trūkumas taip pat sukelia chlorozę, tik šiuo atveju lapų gyslelės lieka žalios, o pagelsta tarp jų esąs minkštimas. Be to, pirmiausia pradeda blykšti apatiniai lapai. Vėliau minkštimo ploteliai apmiršta. Tokie augalai menkai žydi.

Kai trūksta boro, jaunų, augančių augalo dalių apmiršta viršūniniai pumpurai ir žiedpumpuriai. Lapkočiai ir lapų gyslos pasidaro trapūs, lapalakščiai parausta, susisuka. Lapai atrodo tarytum apdeginti.

Kai trūksta sieros, pradeda medėti stiebas ir ūgliai. Jie būna ploni, gelsvai žali, lapų gyslelės gelsvos, minkštimas tarp jų lieka žalias. Vėliau, pradedant nuo lapų pamato, atsiranda apmirusių audinių paraudusios dėmės.

Moksliniai tyrimai ir daugelio metų praktika dekoratyvinės sodininkystės srityje parodė, kad būtina tręšti ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis. Naudojant tik mineralines trąšas, nukenčia dirvos struktūra.

Organinėse trąšose yra azoto, fosforo ir kalio, todėl jos laikomos pilnavertėmis. Organinės trąšos gerina dirvos bei žemės mišinių fizines, chemines ir biologines savybes.

Mėšlas. Tai universaliausia ir greit veikianti trąša. Su mėšlu į žemę patenka daugybė mikroorganizmų, kurie skaldo sunkiai yrančias organines medžiagas. Kambarinėms gėlėms tręšti tinka tik gerai perpuvęs mėšlas, įmaišytas į žemių mišinius. Dauguma gėlių šviežio mėšlo nepakenčia. Persodinant gėles, į žemės mišinius dedama sauso sutrinto mėšlo (fikui, palmėms, gloksinijai). Į žemės mišinius maišoma sauso karvių ar paukščių mėšlo (1 kg mišinio imama 1-3 g sauso sutrinto mėšlo). Paukščių mėšlas, ypač vištų ir karvelių, yra vertingesnis už galvijų mėšlą. Jis susluoksniuojamas su durpėmis ir laikomas sausoje vietoje. Pridėjus 25-50% durpių ir 6% superfosfato, mišinys ilgai išlieka geros kokybės. Kambarinės gėlės juo tręšiamos papildomai.

Srutos yra greit veikianti trąša. Jos ruošiamos iš galvijų ar paukščių mėšlo. Į statinę ar kibirą pridedama 1/3 mėšlo ir 2/3 vandens. Mėšlas rauginamas dvi savaites, retkarčiais pamaišoma. Srutos atskiedžiamos 5 dalimis vandens, ir jomis gėlės laistomos. Paukščių srutos praskiedžiamos stipriau (1:10). Srutos laikomos uždengtos tamsioje patalpoje.

Kraujo miltai. Tai ilgai veikianti trąša. Juose yra 11-13% azoto, 0,1 — 1 °/0 fosforo. Žemių mišiniai su kraujo miltais ruošiami mėnuo prieš sodinant gėles; 30 kg žemių mišinio dedama 400 g kraujo miltų. Jų tirpalu ir laistoma (100 litrų šilto vandens ištirpinama 300 g kraujo miltų). Į 1 m2 šiltnamio ploto beriama 25 g kraujo miltų (15 g 1 kg žemių).

Ragų drožlės – ilgai veikianti azoto trąša. Jose yra 12% azoto, 1% fosforo (P205). Į 1 kg žemių mišinio dedama 3-4 g ragų drožlių. Ragų miltus augalai lengviau pasisavina kaip drožles. Juose yra apie 15% azoto. Persodinant jų pridedama į žemių mišinius (1 kg žemės 3 g ragų miltų). Šiltnamiuose į 1 m2 išberiama 50-70 g ragų miltų.

Kaulų miltai. Juose yra apie 24 procentų fosforo ir 3— 5 proc. azoto. Kaulų miltai tinka maišyti į žemių mišinius (1 kg žemių 3 kg kaulų miltų). Kaulų miltų dedama, persodinant suaugusias gėles.

Mineralinės trąšos. Kambariniai ir šiltnaminiai augalai dažniausiai tręšiami amonio salietra, amonio sulfatu, superfosfatu ir kalio druska. Kadangi šios trąšos yra gerai žinomos, tai jų neanalizuosime, tik nurodysime normas. Dažniausiai tręšiama mineralinių trąšų mišiniu. Priklausomai nuo augalo rūšies, jo augimo ir vystymosi fazės keičiasi ir trąšų norma.

Negalima tręšti tik persodintų augalų, tręšiama ne anksčiau kaip po 3-4 savaičių. Prieš tręštant būtina palaistyti vandeniu. Silpnesnius augalus reikia tręšti kartą per mėnesį, stipresnius — kas dvi savaitės. Žoliniai, stambiais lapais augalai tręšiami kas savaitė (palmė du kartus per mėnesį). Augalai tręšiami sparčiausio augimo metu. Ramybės laikotarpiu netręšiami.

Tręšiant reikia saugoti, kad nepatektų trąšų ant lapų. Nepatartina tręšti saulėtą dieną (šiltnamiuose). Netręšti augalų pernelyg stipriais mineralinių trąšų tirpalais. Priklausomai nuo gėlių rūšies jie turi būti ne didesnės koncentracijos kaip 0,1-0,5% (litre vandens ištirpinama 1-5 g mišinio).

Jauniems augalams tręšti 10 litrų vandens imama 15 g amonio salietros, 10 g kalio druskos, 15 g superfosfato. Žydintiems augalams prieš žiedpumpurių susidarymą 10 litrų vandens imama 25 g superfosfato, po 15 g amonio salietros ir kalio druskos. Peržydėjusiems augalams: 10 g amonio salietros, 20 g kalio druskos, 25 g superfosfato 10 litrų vandens.

Be minėtų trąšų, gėlėms, nors labai mažai, reikia ir mikroelementų. Jų trūkstant, labai pakinta augalo medžiagų apykaita. Iš mikroelementų dažniausiai naudojama boras, manganas, magnis, varis, geležis. Trūkstant boro, papildomai laistoma boro rūgštimi (1,5 g litrui vandens). Dažniausiai naudojamas boraksas, t. y. boro magnio trąša. Mikroelementų dozes sunku nustatyti, neatlikus dirvožemio analizės, todėl jais tręšti reikia labai atsargiai.

Daugiausia trąšų augalams reikia anksti pavasarį, kai jie pradeda augti, ypač kurie ilgesni laiką nepersodinami. Tręšiama atsižvelgiant į augalo vystymosi fazes. Vegetacijos pradžioje būtinas azotas, formuojantis butonams — fosforas, bręstant gumbams, svogūnams ir vaisiams — kalis. Dracenas, palmes, begonijas, smidrus, pelargonijas, mirtas, fikus reikia reguliariai tręšti.

Geriau gėlės auga, jei vieną kartą tręšiamos srutomis, kitą kartą — mineralinių trąšų mišiniu. Profilaktiškai 3-4 kartus per metus naudinga palieti gėles rausvos spalvos kalio permanganato tirpalu.

Šaltinis:  wikipedia