Baltoji lelija (L. candidum L.). 

Kilusi iš pietryčių Europos, Viduržemio jūros pakraščių, Kanarų salų. Užauga 60-120 cm aukščio. Lapai linijiškai lancetiški, apatinėje stiebo dalyje ovališki, susitelkę menturiuose. Visas stiebas lapuotas. Žiedai balti, susitelkę kekėse, malonaus kvapo. Žydi birželio—liepos mėn. Pridėtinių šaknų neturi. Sodinama sekliai: lengvose dirvose — 1-2 cm gylyje, sunkesnėse — 2-3 cm. Žiemoja be priedangos.

Formozinė lelija (L. formosanum Wallace). 

Kilusi iš Formozos (Taivanio) kalnų. Užauga iki 100-120 cm aukščio. Žiedai balta. vidine, žalsva išorine puse, vamzdiški, malonaus kvapo. Žydi rugpjūčio—rugsėjo mėn: Lapai linijiški, apatinėje stiebo dalyje lancetiški. Svogūnai apvalūs arba ovališki. Žiemoja gerai pridengta. Dirbtiniu būdu apdulkinus, užmezga ir subrandina sėklas, jei prieš šalnas persodinama į puodelius ir laikoma šiltoje šviesioje patalpoje (geriausia šiltnamyje). Dauginant sėklomis, pražysta po 11 mėnesių.

Raudonoji lelija (L. bulbilerum L.). 

Savaime auga Vidurio Europoje, Korsikoje, Italijoje. Stiebas stačias, 60-80 cm aukščio, gausiai lapuotas. Lapai bekočiai, linijiškai lancetiški, nusmailėję, į stiebo viršūnę mažėjantys, iki 10 cm ilgio, 1— 1,5 cm pločio, viršutinių lapų pažastyse yra stiebiniai svogūnėliai. Žiedynas status, žiedai ryškiai raudoni, bekvapiai. Žydi liepos mėn. Sėklų neužmezga. Dauginama vegetatyviškai — stiebiniais svogūnėliais ir svogūnų žvyneliais. Vasaros pabaigoje stiebiniai svogūnėliai nukrenta ant žemės. Tada jie su-renkami ir sodinami gerai paruoštas lysves 3–5 cm gylyje 5-10 cm atstumu. Įsišaknija tą patį rudenį arba sekantį pavasarį. Pražysta antraisiais arba trečiaisiais metais.

Siauralapė lelija (L. tenuifolium Fisch.). 

Savaime auga Sibire, Tolimuosiuose Rytuose. Stiebas 60-70 cm aukščio, gausiai apaugęs siaurais smulkiais lapais. Žydi birželio mėn. Žiedai smulkūs, ryškiai raudoni. Užmezga ir subrandina sėklas. Auginant iš sėklų, pražysta antraisiais metais. Svogūnai nedideli, balti, trumpaamžiai. Žiemoja nepridengta.

Skėtiškoji lelija (L. hollandicum Bergrn.). 

Užauga iki 50-70 cm aukščio. Žiedai oranžiškai raudoni, dideli, statūs. Žydi birželio mėn. Lapai plačiai lancetiški, odiški. Svogūnai vidutinio dydžio, šviesiai gelsvi. Žiemoja nepridengta. Atspari ligoms. Dauginama vegetatyviškai: svogūnų dalijimu, dukteriniais svogūnėliais ir svogūno žvyneliais. Sėklas užmezga ir subrandina atvirame grunte, tik dirbtiniu būdu apdulkinus.

Šovico lelija (L. szovitsianum Fisch. et Ave-Lall.). 

Jos laukinė forma aptinkama Užbaikalėje. Užauga 80-90 cm aukščio. Lapai daugiau ar mažiau plačiai lancetiški. Žiedai susitelkę kekėje, šviesiai geltoni, atsilenkę. Žydi liepos mėn. Užmezga ir subrandina sėklas. Žiemoja lengvai pridengta arba po natūralia sniego danga.

Tigrinė lelija (L. tigrinum Ker.-Gawl.). 

Kilusi iš Kinijos, Korėjos. Užauga 90–120 cm aukščio. Žiedai ryškiai oranžiniai, taškuoti. Pilnavidurė forma. Žydi liepos mėn. Lapai tamsiai žali, linijiški, odiški. Lapų pažastyse gausu stiebinių svogūnėlių, kuriais lengvai dauginama. Sėklų nemezga. Svogūnai kriaušės pavidalo, dideli, gelsvai balti, kartais purpuriniai. Žiemoja nedengta.

Tunbergo lelija (L. elegans Thunb.). 

Kilusi iš Japonijos. Užauga iki 40-60 cm aukščio. Stiebas gausiai lapuotas. Lapai siauri. Žiedai ryškiai raudoni. Žydi liepos mėn. Sėklų neužmezga. Atspari ligoms. Pridengti nereikia.

Hansono lelija (L. hansonii Leichtl.). 

Kilusi iš Korėjos, 120-150 cm aukščio. Lapų išsidėstymu, jų forma bei spalva panaši į miškinę leliją. Žydi birželio mėn. Žiedai šviesiai geltoni, nuo saulės išblunka iki baltumo. Tai viena iš sunkiai besidauginančių lelijų. Sėklų mūsų sąlygose neužmezga, svogūnėlių neišaugina. Dauginama tik vegetatyviškai, atskiriant žvynelius nuo pagrindinio svogūno.

Henrio lelija (L. henryi Baker). 

Kilusi iš Centrinės Kinijos. Stiebas tamsiai žalias, su rusvomis dėmėmis, gausiai lapuotas, 150-170 cm aukščio. Lapai plačiai linijiški, platūs. Žiedai geltoni, karpoti, su žaliomis juostomis. Žydi rugpjūčio mėn. Svogūnai labai dideli, tamsiai violetiniai. Lengvai dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Sėklų atvirame grunte subrandinti nespėja. Dekoratyvūs ne tik žiedai, bet ir intensyviai žali lapai bei gražus keras. Sodinama 25-40 cm gylyje.

Ilgažiedė lelija (L. longiflorum Thunb.). 

Kilusi iš Japonijos, 60-100 cm aukščio, gausiai lapuota. Žydi rugsėjo mėn. Žiedai ilgi, balti. Šiltnamiuose subrandina sėklas, kuriomis lengvai dauginasi. Geriausiai auga lengvose priemolio dirvose. Auginant iš sėklų, pražysta po 7-12 mėnesių.

Karališkoji lelija (L. regale Wils.). 

Kilusi iš Kinijos. Lapai tamsiai žali, odiški. Visas stiebas gausiai lapuotas. Žiedų vidinė pusė balta, išorinė — rožiškai violetinė, vidurys geltonas. Žiedynas kekė, jame susitelkę 5-25 labai kvapūs žiedai. Žydi liepos mėn. Svogūnai dideli, purpuriniai. Žiemoja lengvai pridengta arba po sniego danga. Labai jautri pavasario šalnoms. Pakenkus pavasario šalnoms, ji menkai arba visai nežydi. Todėl rudeninis dengimas apsaugo ne tik nuo žiemos bet ir nuo pavasario šalnų. Po danga pradeda vegetaciją žymiai vėliau, kai šalnų pavojus jau būna praėjęs. Sėklų subrandina gausiai. Viename vaisiuje (dėžutėje) jų daugiau kaip 300. Mūsų respublikos klimato sąlygose jos visiškai prinoksta. Auginant iš sėklų, antraisiais metais pražysta apie 505 augalų.

Miškinė lelija (L. martagon L.). 

Savaime auga Kaukaze, Vakariniame ir Rytų Sibire, Vidurio Europoje, Italijoje, Balkanų pusiasalyje, Šiaurės Mongolijoje; aptinkama ir Lietuvos miškuose. Užauga iki 90-150 cm. Stiebas gausiai lapuotas. Lapai apatinėje dalyje ovališki, išsidėstę menturiuose, viršutinėje dalyje išsidėstę spirališkai, lancetiški. Žiedai nusvirę, susitelkę į kekes. Apyžiedžio lapeliai pailgi, į lauko pusę užsirietę, šviesiai purpuriški, su rausvomis ir raudonomis dėmėmis arba taškais. Žydi birželio mėn. Svogūnai vidutinio dydžio, geltoni. Dera labai gausiai. Auginant iš sėklų pražysta penktaisiais šeštaisiais metais.

Saržento lelija (L. sargentiae Wils.). 

Kilusi iš Vakarų Kinijos. Užauga. iki 60-100 cm aukščio. Žiedai viduryje balti, išorėje rudi, kvapūs. Žydi liepos mėn. pabaigoje. Panaši į karališkąją, tik žiedai žymiai mažesni, o lapai platesni ir trumpesni, jautresnė šalčiams, vėliau žydi ir lapų pažastyse išaugina stiebinius svogūnėlius.

Vilmoto lelija (L. willmottae Wils.). 

Kilusi iš Kinijos. Užauga iki 120-200 cm aukščio. Stiebas gausiai apaugęs tamsiai žaliais linijiškais lapais. Žiedai ilgakekiuose žiedynuose, bekvapiai; žiedlapiai į išorę atsilenkę, oranžiškai raudoni, karpoti. Svogūnai dideli, balti. Atspari ligoms ir kenkėjams. Žydi liepos—rugpjūčio mėn., 50–60 dienų. Sėklų subrandina gausiai. Lengvai dauginasi sėklomis. Auginant pražysta antraisiais metais. Žiemai pridengti nereikia. Vienos lelijų rūšys gerai auga gana drėgnose, sunkiose, kitos tik sausose, lengvose priesmėlio dirvose.

Koks tinkamiausias dirvožemis lelijoms?

Tačiau visos lelijos gerai auga ir vystosi lengvo priemolio dirvose, kurios yra gerai drenuotos, pakankamai drėgnos, patręštos perpuvusiais lapais, durpių ar perpuvusio mėšlo kompostu, struktūrinės, turi daug organinių medžiagų. Kai kurios rūšys (pvz., baltoji, tunbergo, hansono, tigrinė) gerai auga ir sunkesnėse dirvose, priemolyje, jei jis gerai drenuotas. Beveik visos lelijos geriausiai auga neutraliose dirvose, bet gali augti ir rūgščiose bei šarminėse dirvose. Tik, pavyzdžiui, rūgščiose dirvose karališkosios lelijos svogūnai per 2-3 metus sunyksta, šarminėse gerai auga raudonoji, karališkoji, baltoji, miškinė lelija.

Lelijų priežiūros darbai

Lelijos turi būti apsaugotos nuo stiprių vėjų medžiais ar krūmais. Mėgsta pusiau užpavėsintas vietas. Atvirose, tose vietose išblunka žiedų spalva, nukenčia pridėtinės šaknys. Saulėtose vietose mulčiuojamos durpėmis, kompostu arba pjuvenomis. Lelijų sodinimo gylis priklauso nuo svogūno struktūros ir pridėtinių šaknų. Lelijos, kurios turi tik pagrindines šaknis sodinamos 10-15 cm gylyje, o turinčios ir pridėtines šaknis,. žymiai giliau — 20-40 cm gylyje (karališkoji, vilmoto,. henrio). Parkuose atsparias šalčiams lelijas galima sodinti nedidelėmis grupėmis, nes per keletą metų susidaro dideli kerai.

Tam tinka tigrinė, visos miškinės lelijos formos, raudonoji, vilmoto, henrio ir kt. Reikia nepamiršti, kad auginti lelijas parkuose tarp krūmų žymiai lengviau, negu lysvėse, nes čia jų apatinė stiebo dalis pridengiama žole, kuri apsaugo šaknis nuo saulės kaitros, o jaunus ūglius — nuo pavasario šalnų ir aštrių vėjų. Nukritę medžių ir krūmų lapai žiemos metu yra natūrali priedanga nuo šalčių. Be to, krūmų ir medžių šaknys sudaro gerą drenažą.

Kokios ligos dažniausiai puola lelijas?

Kekerinis puvinys. 

Ant lapų atsiranda apskritos arba elipsinės su šviesesniu viduriu ir raudonai rudu apvadu dėmės. Iš pradžią jos būna nedidelės, vėliau didėja. Ligai stipriai išsivysčius, dėmės susilieja ir lapai pirma laiko nudžiūsta. Tokios dėmės taip pat atsiranda ant stiebų, butonų ir vainiklapių. Labai dažnai liga pažeidžia tik iš žemės išlindusius daigus. Tada ji suardo augimo kūgelį, ir augalai nustoja augti. Kai drėgnas oras, pažeistos augalo dalys apsitraukia pilka ligos sukėlėjo Botrytis elliptica (Berk.) Cooke veja tai grybo konidijakočiai su konidijomis. Ant supuvusių augalo dalių gana dažnai susiformuoja juodi maži grybo skleročiai. Esant lietingam orui ir didesniam drėgmės pertekliui, nuo kekerinio puvinio gali žūti lelijų plantacija.

Kovojant su kekeriniu puviniu, leliją nereikia sodinti žemose ir drėgnose vietose. Taip pat nesodinti jų per tankiai, kadangi tada tarp augalą susidaro drėgnas mikroklimatas. Pažeistas augalo dalis šalinti. Nuo ankstyvo pavasario lelijas profilaktiškai pakartotinai purkšti vario grupės preparatais, cinebo arba kaptano 0,3-0,5% suspensijomis. Naudinga nupurkšti ne tik augalus, bet ir žemę aplink juos. Jeigu liga stipriai paplinta, tada reikia lelijas persodinti į kitą vietą.

Fuzariozė. 

Apatiniai lapai iš pradžių vysta, gelsta ir pagaliau žūva. Svogūnai ir šaknys taip pat pradeda pūti. Ligos sukėlėjai yra Fusarium bulbigenum Cooke et Mass. ir Fusarium oxysporum Schl. f. lilii Imie, kurie būna dirvoje ir apkrečia joje augančius augalus. Ligą taip pat platina ir apsikrėtusi sodinamoji medžiaga.

Kad lelijos nesirgtų puviniu, reikia laikytis sėjomainos, vengti drėgmės pertekliaus.

Bakterinė dėmėtligė. 

Liga gali pasireikšti visose lelijų augimo stadijose, tačiau ji daugiau žalos padaro pavasarį prieš žydėjimą. Ant lapų atsiranda rudos gilios dėmės su šviesesniais, lyg riebaluotais pakraščiais. Vėliau dėmės susilieja, lapai vysta ir sudžiūsta. Stipriau pažeistų augalų žiedstiebiai dažniausiai visai neišsivysto arba pūva ir nulinksta labai jaunoje augimo stadijoje. Dėmės ant lapų gali atsirasti ir lelijoms peržydėjus.

Sergančią leliją išrovus, ant svogūnėlių matomos aiškios tamsiai rudos ovalinės arba netaisyklingos dėmės.

Lelijų bakterinį puvinį sukelia Erwinia lilii (Uyda) Magr. Kai drėgnas ir šiltas oras, bakterijos augale labai greit dauginasi ir dažniausiai augalą supūdo per 3-5 dienas.

Ligos sukėlėjas plinta su sodinamąja medžiaga. Vegetacijos metu nuo vieno augalo ant kito bakterijas gali išnešioti vabzdžiai.

Pagrindinė kovos priemonė—nesodinti ligos pradais apsikrėtusių svogūnėlių. Bakteriozės pažeistus augalus išrauti ir sunaikinti, o kitus augalus purkšti 1 proc, Bordo skiediniu.

Mozaika. 

Ant sergančių augalų lapų atsiranda šviesiai žalios spalvos netaisyklingos dėmės ir dryžiai, kurie išsidėsto lygiagrečiai lapo gysloms. Ligai toliau vystantis, šios dėmės nekrofizuojasi, lapai deformuojasi ir apmiršta. žiedai dažniausiai nepražysta. Tai atsitinka dėl to, kad apyžiedžio lapeliai suauga. žiedlapiai būna šlakuoti, susisukę. Toliau augalas nebesivysto.

Ligos sukėlėjas — virusas Cucumis virus 1 (Dooliffle) Smith.

Virusas lengvai persiduoda sultimis, jį platina amarai. Virusas išsilaiko sergančių augalų svogūnuose. Todėl tokių pažeistų augalų negalima toliau dauginti vegetatyviniu būdu. Norint gauti visai sveiką sodinamają medžiagą, reikia dauginti sėklomis, nes virusas per jas nepersiduoda. Kovoti su amarais.

Žieduotoji dėmėtligė. 

Šia liga serga daugiausia dvi lelijų rūšys: Lilium re¬gale Wies. ir L. figrinum Ker-Gawl. Ligos požymiai ant šių lelijų rūšių pasireiškia labai skirtingai. Ant L. Tigrinum atsiranda vos pastebimos dėmės, kurios vėliau išnyksta ir augalai vystosi normaliai. Ant L. regale lapų pradžių atsiranda apskritimų formos dėmės, kurios greit nekrotizuojasi. Nekrozės išplinta po visą augalą, pažeidžiama augimo viršūnė. Augalas toliau nesivysto, žiedai nesusidaro, o stiebas deformuojasi.

Ligos sukėlėjas — virusas Lily ringspot virus.

Virusas persiduoda per sultis ir amarus.

Nesandėliuoti kartu sveikų ir sergančių svogūnų, nes virusas gali persiduoti, pažeistiems svogūnams susilietus su sveikais. Kovoti su amarais.

Skrotligė. 

Sergą augalai lėtai auga, lapai pagelsta ir užsiriečia žemyn. Viršutiniai lapai kartais nusidažo rausvai. Žiedai būna mažesni už sveiko augalo žiedus ir ne visai išsiskleidžia. Kartais sergą augalai išleidžia daugybę ūglių. Apsikrėtę svogūnai mažesni ir silpniau išsivystę. Prasidėjus žydėjimo laikotarpiui, dėl atsiradusių lapq nekrozių augalai apmiršta.

Ligos sukėlėjas — virusas Lilium virus 1 (Ogilvie) Smith.

Virusą platina amarai.

Kovojant su šia liga, sergančius augalus būtina pašalinti; kovoti su amarais.