ROŽIŲ TRĘŠIMAS, LAISTYMAS, DIRVOS PRIEŽIŪRA

Tręšimas.

Rožių vystymasis, žydėjimas ir žiemojimas labai priklauso nuo jų tręšimo. Tam tikru vegetacijos laikotarpiu jos tręšiamos skirtingai. Pavyzdžiui, anksti pavasarį, intensyviausiu augimo laikotarpiu, rožėms daugiausia reikia azoto, vėliau – butonizacijos ir žydėjimo metu – visų pagrindinių trąšų (azoto, fosforo, kalio), o vegetacijos pabaigoje — kalio. Lengvesnes dirvas visuomet reikia tręšti mažesnėmis normomis ir dažniau, negu sunkesnes, gerai sukultūrintas.

Apie tręšimą iš dalies galima spręsti ir iš rožių augimo. Jeigu žydint arba net prieš žydėjimą lapų pažastyse pradeda augti viršutiniai, šoniniai ūgliai, papildomai tręšti azotu nereikia. Trūkstant jo, lapai pradeda gelsti arba net prie§ laiką kristi. Per stipriai patręšus, žydi vėliau ir silpniau. Azoto trąšomis galima tręšti tik iki rugpjūčio vidurio. Vėliau patręšus, užtrunka vegetacija, ūgliai nespėja sumedėti ir blogiau žiemoja. Iš azoto trąšų galima naudoti amonio ir kalio salietrą, taip pat amonio sulfatą. Rūgštesnėms dirvoms geriau tinka kalio salietra, neutralios reakcijos amonio salietra. Azoto trąšas galima naudoti sausas arba ištirpintas vandenyje (10 l vandens ištirpinama 20-30 g trąšų, kurių užtenka 1 m2 rožių ploto).

Fosforas reikalingas žiedams formuotis. Fosforo trąšos skatina ir ūglių brendimą, dėl to rožės geriau žiemoja. Iš fosforo trąšų rožėms geriausiai tinka superfosfatas. Šios trąšos išberiamos sausos (1 m2 100-120 g). Kalis reikalingas žiedams, be to, nuo kalio trąšų rožės būna atsparesnės žiemos šalčiams, mažiau serga įvairiomis ligomis. Iš šių trąšų geriausiai tinka kalio magnezija, jos neturint — kalio druska. Jas galima naudoti sausas arba ištirpintas vandenyje (1 m2 kalio druskos — 20-30 g, kalio magnezijos — 60-80 g).

Jei dirvos reakcija neutrali ir yra pakankamai kalcio, rožių žiedai būna intensyvesnės spalvos, ryškesni. Rožėms reikalingi ir kiti elementai (magnis, geležis, siera, boras, manganas, molibdenas, kobaltas), tik labai mažais kiekiais. Jei kasmet tręšiama gyvulių mėšlu, papildomai mikroelementais tręšti nereikia. Didesnis jų kiekis gali būti net žalingas. Šių trąšų dažniau trūksta smėlio ir durpinėse žemėse.

Jomis tręšti galima per metus ne daugiau kaip vieną kartą. Mikroelementinių trąšų mišiniai specialiai gaminami tam tikru santykiu ir parduodama ūkinėse parduotuvėse. Jų yra dviejų rūšių —„A” ir „B” mišiniai. Šias trąšas geriausia naudoti ištirpintas vandenyje. Dešimtyje litrų vandens ištirpinama 25-30 g (vienas valgomas šaukštas) trąšų mišinio. 1 m2 skiriama 10-20 1 šio tirpalo.

Mineralinėmis trąšomis rožes reikia tręšti saikingai, griežtai prisilaikant nurodytų normų, o organinių trąšų nepakenks ir didesnis kiekis. Iš organinių trąšų geriausiai tinka arklių ir galvijų mėšlas, geriau perpuvęs. Mėšlu rožes reikia tręšti kasmet, tik jo trūkstant — kas antri metai. Perpuvusio gyvulių mėšlo į kvadratini metrą įterpiama 4-8 kg.

Iš kitų organinių trąšų gerai tinka kompostinė žemė. Rožes galima tręšti ir gerai išsivėdinusiomis žemuti-nio tipo durpėmis. Durpėms neutralizuoti į kubinį metrą reikia pridėti 3-4 kg gesintų kalkių. Šių trąšų kvadratinį metrą įterpiama 4-5 kg. Tręšiant vien durpėmis, daugiau reikia kalio, fosforo ir mikroelementinių trąšų.

Rožes galima tręšti ir kaulamilčiais (1 m2 500-700 g). Gyvulių mėšlu bei kitomis organinėmis trąšomis rožes geriausia tręšti anksti pavasari, vos jas nudengus. Kartu su organinėmis trąšomis išbarstomos ir mineralinės trąšos. Trąšas tuojau pat reikia įterpti dirvą, perkasant 10-15 cm gylio.

Iš organinių trąšų papildomai rožėms tręšti labai gerai tinka galvijų srutos, kuriose, be fosforo, azoto ir kalio, yra ir įvairių mikroelementų. Srutos kartu užkrečia dirvą mikroorganizmais, kurie labai reikalingi maisto medžiagoms skaidyti. Srutos ruošiamos santykiu 1 : 5. Vandeniu užpiltas mėšlas medinėje arba geležinėje statinėje laikomas iki 10 dienų, retkarčiais pamaišoma, kol gerai perrūgsta.

Galima naudoti ir paukščių mėšlą bei kraujamilčius. Šios trąšos ruošiamos, kaip ir gyvulių mėšlo srutos, tik santykiu 1 : 10. Nustatyti rožėms trąšų normas, neatlikus cheminės dirvos analizės, neįmanoma. Pagal šias normas galima paruošti tikslesnę tręšimo sistemą.

Apytikriai per vegetaciją rožes rekomenduojama tręšti bent 4-5 kartus. Pirmą kartą tręšiama anksti pavasarį organinėmis ir azoto trąšomis, antrą kartą — skystomis organinėmis (1 m2 10-20 1 srutų), trečią kartą — liepos mėnesį mineralinių trąšų mišiniu (1 m2 20 g azoto ir po 30-40 g fosforo ir kalio trąšų), ketvirtą kartą rugpjūčio pradžioje skystomis organinėmis trąšomis. Paskutinį kartą tręšiama rugsėjo pradžioje (į 1 m2 50— 80 g superfosfato ir 25-30 g kalio druskos).

Žiedams skinti auginamos rožės tręšiamos gerokai daugiau. Kai kurie specialistai rekomenduoja pavasarį tik iki žydėjimo papildomai jas tręšti mineralinėmis trąšomis 3-4 kartus. Kiekvieną kartą trąšas būtinai įterpti dirvą 5-10 cm gylio.

Laistymas.

Labai svarbu, kad per visą vegetaciją rožyne būtų pakankamai drėgmės. Kuo dirva daugiau įtręšta, kuo vešliau auga rožės, tuo daugiau reikia vandens, ypač papildomai patręšus. Priešingu atveju dirvoje gali susidaryti per didelė druskų koncentracija ir apdeginti jaunas šaknis.

Intensyviausiai rožės auga pirmoje vegetacijos pusėje, kai mūsų klimato sąlygomis kaip tik dažniausiai trūksta drėgmės. Ypač svarbu jas gerai palieti, formuojantis žiedams ir vieną savaitę iki žydėjimo pradžios. Sausros metu reikia laistyti net kas savaitę, šiaip užtenka kas antrą savaitę. Vienam suaugusiam krūmui skiriama iki 5 litrų vandens, o suaugusiam parko arba laipiojančios rožės krūmui — net iki 2-3 kibirų. Silpnai laistant, suplakamas tik dirvos paviršius, o vanduo, nepasiekęs šaknų, išgaruoja.

Laistyti reikia taip, kad peršlaptų 50 cm dirvos sluoksnis. Rožių negalima laistyti šaltu šulinio arba vandentiekio vandeniu. Nedidelį plotą galima palaistyti iš laistytuvo, o didesniam jau reikalingas šlangas. Kad dirvos paviršius per daug nesusiplaktų, prie šlango galo reikia įtaisyti antgalį — tinklelį. Laistant tiesiog iš vandentiekio šaltu vandeniu, būtina įtaisyti purkštuką. Vanduo, krisdamas iš aukštai smulkiais lašeliais, kol pasiekia dirvą, šiek tiek apšyla. Visą laiką vandentiekio vandeniu laistomos rožės suserga, nes nuo chloro pertekliaus jauni lapeliai praranda turgorą (vanduo nebegali patekti į augalo ląsteles).

Geriausia laistyti iš ryto, kad iki nakties dirvos paviršius dar spėtų apdžiūti. Po 2-3 valandų, kai dirva pakankamai apdžiūsta, jos paviršių reikia negiliai supurenti. Mat, dirvos paviršiuje tuomet nesusidaro plutelė, iš dirvos mažiau išgaruoja vandens ir tuo pačiu daugiau j ją patenka oro.

Nuo rugpjūčio mėn. rožių laistyti nereikia.

Dirvos priežiūra.

Labai svarbu, kad rožyne visą laiką būtų purus dirvos paviršius. Todėl po kiekvieno stipresnio lietaus arba palaisčius ją būtina negiliai (5-6 cm) supurenti. Be to, bent 2-3 kartus per vasarą reikia giliau (10-15 cm) supurenti apverčiant dirvos viršutinį sluoksnį. Pirmą kartą purenama pavasarį, įterpus trąšas, antrą kartą — liepos mėn. ir trečią — rugsėjo mėn., įterpus fosforo ir kalio trąšas. Šiam darbui geriausiai tinka siauros sodo šakės. Perkasus dirvą, grėbliu ją reikia sulyginti.

Rožyne nuolatos reikia naikinti piktžoles, neleisti joms įsiveisti. Jos naikinamos, purenant dirvą bei ravint rankomis. įsigalėjus varpučiui ir kitoms daugiametėms piktžolėms, didesniame plote galima naudoti ir cheminius preparatus, pavyzdžiui, simaziną (jo 20— 30 g ištirpinama 4 litruose vandens ir šį tirpalo kiekį sunaudojama vienam arui). Išpurškiama kuo anksčiau pavasarį, kol rožės dar ramybės stadijoje.

Rožyną prižiūrėti daug lengviau, jei dirva mulčiuojama. Mat, mulčiuotoje dirvoje visuomet geriau laikosi drėgmė, mažiau auga piktžolės, ji būna puresnė, ne taip supuola. Tam tinka gyvulių mėšlas, durpės, samanos, susmulkinta gazono žolė ir kt. Geriausia mulčiuoti iš pat pavasario, dirvą patręšus ir giliai supurenus. Mėšlas grynas arba su durpėmis iškratomas lygiai 5-6 cm sluoksniu. Auginant rožes gėlyne aplinkai puošti, pirmiausia iškratomas mėšlas, o ant jo — durpės.

Šaltinis: Vikipedija