Augalai ir šunys: kas dažniausiai kelia bėdų

1. Dažniausiai apsinuodijimą sukeliantys kambariniai augalai

Daugelis populiarių kambarinių augalų yra kilę iš tropikų ir turi stiprių apsauginių savybių. Pavyzdžiui, populiariosios monsteros (Monstera deliciosa), difenbachijos ir zamiokulkai (pinigų medžiai) turi daug kalcio oksalatų. Šuniui pakramčius šių lapų, prasideda stiprus burnos perštėjimas, tinimas ir gausus seilėtekis, todėl dažniausiai gyvūnas nustoja kramtyti dar neprarijęs didelio kiekio.

Kiti augalai veikia sistemiškai ir yra kur kas pavojingesni. Alavijas (Aloe vera), nors ir naudingas žmonėms, šunims sukelia vėmimą, viduriavimą ir letargiją dėl jame esančių saponinų. Ypač pavojingi yra cikų (Cycas revoluta) šeimos augalai, kurių visos dalys, ypač sėklos, turi cikasino – toksino, galinčio sukelti mirtiną kepenų nepakankamumą.

2. Pavojingi lauko ir sodo augalai

Sode tykantys pavojai dažnai slepiasi po žeme arba gražiuose žieduose. Pavasarinės gėlės, tokios kaip tulpės, narcizai ir krokai, yra pavojingos, nes didžiausia toksinų koncentracija kaupiasi jų svogūnėliuose. Jei šuo mėgsta rausti žemę ir suėda šių gėlių svogūnėlius, jam gresia sunkus virškinamojo trakto sudirginimas, o kartais ir širdies veiklos sutrikimai.

Vasarą ir rudenį didelį pavojų kelia kukmedžiai ir rododendrai (azalijos). Kukmedžio spygliai ir sėklos turi taksino (taxine), kuris gali sukelti staigią mirtį dėl širdies sustojimo. Rododendruose esantys grajanotoksinai sutrikdo nervų ir raumenų funkcijas, todėl šuniui gali pasireikšti koma ar net mirtis, suėdus vos kelis lapelius.

3. Fiziniai sužalojimai

Ne visi augalai yra nuodingi cheminiu būdu; kai kurie kelia bėdų dėl savo fizinės struktūros. Kaktusų spygliai, rožių erškėčiai ar gervuogių krūmai gali giliai įsidurti į šuns odą, letenas ar net akis, sukeldami skausmingas infekcijas. Svarbu atidžiai apžiūrėti šunį po pasivaikščiojimo tankiuose krūmynuose.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į pievose augančių varpinių augalų sėklas, liaudiškai vadinamas ašuočiais. Dėl savo strėlės formos ir smulkių kabliukų šios sėklos lengvai įsipainioja į šuns kailį ir gali įsmigti giliai į odą, ausų landas ar nosį. Jos savaime nepasišalina ir juda tik gilyn į audinius, todėl dažnai prireikia chirurginės veterinaro intervencijos.

4. Trąšos ir kenkėjų kontrolės priemonės

Kartais problemą sukelia ne pats augalas, o tai, kuo jis apdorotas. Cheminės trąšos, herbicidai ir pesticidai gali būti itin toksiški šunims, jei jie nulaižo apipurkštus lapus arba prisiėda tręštos žemės. Todėl visada rekomenduojama po cheminių preparatų naudojimo riboti šuns prieigą prie augalų bent 24–48 valandas.

Atsižvelgiant į anksčiau aptartus augalų priežiūros tyrimus, ekologiškų kenkėjų kontrolės metodų naudojimas yra saugesnė alternatyva namuose su gyvūnais. Pavyzdžiui, neemo aliejus (neem oil) ir žaliasis muilas yra įrodyti kaip labai efektyvūs (iki 90 % efektyvumas naikinant erkes) ir tvarūs. Vis dėlto, net ir šie natūralūs tirpalai gali sukelti lengvą šuns skrandžio sudirginimą, jei bus nulaižyti dideliais kiekiais, todėl nupurkštus augalus geriausia palikti džiūti šuniui nepasiekiamoje vietoje.

Populiarių augalų saugumo palyginimas

Žemiau pateikiama lentelė padės greitai atskirti saugius ir nesaugius kambarinius augalus jūsų augintiniui:

Pagrindiniai apsinuodijimo simptomai ir veiksmai

Jei įtariate, kad šuo suėdė nuodingą augalą, svarbu atpažinti ankstyvuosius simptomus. Dažniausiai pastebimi požymiai yra šie:

1. Gausus seilėtekis ir letenų trynimas į snukį (rodantis burnos skausmą).
2. Staigus vėmimas ir viduriavimas (kartais su kraujo priemaišomis).
3. Letargija, silpnumas ar nenoras judėti.
4. Dezorientacija, drebulys arba traukuliai (esant sunkiam neurotoksiniam poveikiui).

Pastebėjus šiuos simptomus, nereikėtų bandyti savarankiškai sukelti šuniui vėmimo, nes kai kurie toksinai ar aštrios augalo dalys gali pažeisti stemplę jį atrijant. Geriausias veiksmas – nedelsiant susisiekti su veterinarijos gydytoju, nufotografuoti suėstą augalą arba pasiimti jo likučius su savimi į kliniką, kad specialistai galėtų tiksliai identifikuoti toksiną ir pritaikyti tinkamą gydymą.

Šunų ir augalų bendrajame gyvenime didžiausias problemas kelia toksiškų junginių, tokių kaip kalcio oksalatai ar alkaloidai, kaupimasis populiariuose kambariniuose ir sodo augaluose (pvz., monsterose, alavijuose, tulpėse). Taip pat pavojų kelia fiziniai augalų elementai, ypač ašuočiai, bei cheminės trąšos. Siekiant užtikrinti augintinių saugumą, svarbu atidžiai rinktis namų florą, pirmenybę teikiant saugiems augalams, o kenkėjų kontrolei naudoti saugesnius, ekologiškus metodus, tokius kaip neemo aliejus, ribojant šuns tiesioginį kontaktą su apdorotais augalais. Pastebėjus apsinuodijimo simptomus, būtina skubi veterinarinė pagalba.