KAMBARINIŲ GĖLIŲ VEGETATYVINIS DAUGINIMAS

Labiausiai paplitęs dauginimas auginiais. Tai gana patogus dauginimo būdas ir lengvai visiems prieinamas. Dauginti auginiais galima šiltnamiuose, kambariuose, inspektuose ir lysvėse. Kadangi šioje knygelėje rašoma apie šiltnaminius ir kambarinius augalus, tai plačiau išanalizuosime jų dauginimą kambariuose.

Dauginimas auginiais.

Auginys – tai dalis stiebo su 1-3 lapais arba 1-3 akutėmis. Auginiais dauginami žoliniai ir sumedėję augalai. Priklausomai nuo augalo rūšies ir dauginimo laiko auginiai gali būti sumedėję, žoliniai ir pusiau sumedėję; augę patamsyje, etiolizuoti dauginimui netinka, nes greit supūva.

Auginiai pjaunami aštriu peiliu. Apatinis pjūvis daromas įstrižas šalia lapo. Viršutinis pjūvis turi būti kiek aukščiau viršutinio lapo, maždaug apie 1 cm virš pumpuro. Lapus reikia išsaugoti, tačiau apatinius būtina pašalinti, nes jie greit ima pūti, o nuo jų puvinys įsimeta į auginius. Daugindami auginius su stambiais lapais (begonijas, pelargonijas, margenius), iki pusės juos nupjaustome (sutrumpiname), kad mažiau išgarintu vandens (1 pav.). Augalų, kurių priešinis lapų prisegimas, auginiai pjaunami su vienu tarpubambliu ir dviem poromis lapų. Jei lapų prisegimas pražanginis, tai auginiai pjaunami su dviem trimis tarpubambliais.

Sultingų augalų (šilokų, pelargonijų, kaktusų) auginių žaizdos prieš sodinant apdžiovinamos. Nupjauti auginiai 2-3 val. palaikomi nesaulėtoje vietoje, po to sodinami į dauginimo dėžutę. Taip paruošti auginiai nepūva ir greičiau išleidžia šakneles. Araukarijų, fikų ir kitų augalų auginiai, iš kurių nupjovus teka baltas skystis, prieš sodinant laikomi šiltame (25 °C) vandenyje tol, kol skystis nustoja tekėti. Prieš sodinimą žaizdą reikia apibarstyti trinta medžio anglimi.

dauginimo dėžėje kuoleliu padarytą atitinkamo dydžio duobutę sodinami paruošti auginiai 1 cm gyliu taip, kad smėlį patektų apatinė akutė, o auginio pjūvis nesiektų po smėliu esančio žemės sluoksnio. Auginiai sodinami įstrižai ir stipriai apspaudžiami. Atstumas labai priklauso nuo auginių ir lapų dydžio. Pasodinti auginiai nupurškiami drungnu vandeniu, vėliau purškiama 1-2 kartus per dieną pagal reikalą. Purškiant gausiai, įsimeta puvinys.

Pasodinti auginiai pridengiami stiklu arba polietilenine plėvele. Storalapių, pelargonijų, sansevjerų, fikų pridengti nereikia. Iš pradžių vėdinama retai, nuimant stiklą, o po 1-2 savaičių intensyviai. Pradėjusius pūti auginius tuoj pat būtina pašalinti, o likusius nupurkšti kalio permanganato tirpalu. Padauginti auginiai laikomi 20-25°C temperatūroje (Begonia rex).

Auginiai greičiau įsišaknija, kai dėžė šildoma iš apačios. Kai kuriems augalams (pelargonijoms) įsišaknyti nereikia aukštos temperatūros (pakanka 12-15°C). Patalpos temperatūra turi būti keliais laipsniais žemesnė už substrato. Be to, labai svarbu palaikyti pastovią temperatūrą.

Auginiai laikomi nesaulėtoje vietoje. Kai susidaro kalius, pradedama dažniau vėdinti, rytais ir vakarais bent po 30 minučių.

Priklausomai nuo augalo rūšies dauginimo laiko auginiai įsišaknija įvairiai: vieni (pelargonijų) po 2-3 savaičių, kiti – po kelių mėnesių (araukarijos), o aukubų, lipniasėklių — po 5-6 savaičių.

Dauginimui geriausias substratas — švariai išplautas rupus smėlis. Smulkus smėlis greičiau supuola ir pro jį blogiau praeina oras. Gėlininkystės ūkiai naudoja perlitą.

Kambariuose dauginimo dėžutę galima įrengti taip. Dėžės dugną pilama rupaus smėlio ir dedama molinio vazono šukių, po to 3 cm sluoksnis derlingos žemės, geriausia lapinės ir durpinės žemės mišinio, o ant viršaus 2-3 cm smėlio sluoksnis. Tada gerai nupurškiama šiltu vandeniu ir sodinami paruošti auginiai. Substratas turi būti drėgnas, bet nešlapias. Viename smėlyje dauginti nepatariama, nes auginiai auga daug prasčiau, šaknys būna silpnesnės, negu lapinės ir durpinės žemės mišinyje.

Dauginimo dėžę geriausia įrengti šviesioje vietoje, apsaugotoje nuo saulės spindulių. Susirinkusius ant stiklo lašus nuolat reikia šalinti. Įsišaknijusius augalus būtina palaipsniui pratinti prie aplinkos sąlygų, o po to sodinti į vazonus. Staigiai pasodinti į pastovią augimo vietą jautresnių augalų auginiai žūva.

Dauginimas auginiais su pėdele (su stiebo dalimi).

Šiuo būdu dažniausiai dauginami dekoratyviniai krūmai ir spygliuočiai, taip pat žoliniai augalai (šluotelinis flioksas, rytinis šilokas), o iš kambarinių augalų — lipniasėklis, ožekšnis, tatrastigma, araukarija, begonija (2 pav.) Auginiai su pėdele greičiau išleidžia šaknis.

Dauginimas lapais.

Kambarinės-šiltnaminės gėlės dauginamos ir lapais. Šiuo būdu geriausia dauginti tuos augalus, kurių storoki lapai, pavyzdžiui, karališkoji begonija, peperomija, sansevjera, masono begonija, gloksinija, santpolija ir kt. (3 pav.). Lapais galima dauginti beveik ištisus metus. Seni lapai sunkiai šaknijasi, jauni būna gležni, greit vysta. Geriausiai tinka vienodo dydžio jauni, gerai išsivystę, subrendę lapai. Jie turi būti sveiki, neapnikti miltligės.

Begonijos lapo apatinėje pusėje stambesnės gyslos perpjaunamos skersai, ir toks lapas dedamas į dauginimo dėžę ant drėgno smėlio. Iš viršaus lapas prismeigiamas mediniais kabliukais arba prispaudžiamas akmenukais, kad prisiglaustų prie smėlio.

Lapai išdėstomi taip, kad vienas kitam neužstotų šviesos ir būtų tarpeliai orui patekti.

Karališkąją begoniją galima dauginti ir lapo gabaliukais. Lapas supjaustomas trikampiais gabaliukais taip, kad į lapo vidurį įeitų besišakojanti lapagyslė (4 pav.). Gabalėliai smailiuoju galu sodinami į drėgną smėlį dauginimo dėžėje. Kuoliuko smaigaliu padaroma duobutė, pasodinamas lapo gabaliukas ir apspaudžiamas smėliu. Pasodinus palaistoma šiltu vandeniu ir pridengiama stiklu. Po 2-3 savaičių prasikala šaknelės, o iš šonų išauga mažas daigelis. Geriausia dauginti rugpjūčio mėnesį, tuo laiku lapai būna visiškai išsivystę.

Taupant medžiagą, lapą galima supjaustyti 1 cm’ dydžio kvadratais. Paruošti gabaliukai išdėstomi ant drėgno smėlio taip, kad jie vienas kito neliestų ir apatinė lapo pusė gerai prisiglaustų prie smėlio, o ant viršaus užpilama gerai išplauto smėlio (5 pav.). Begoniją galima dauginti lapais su 2,5 cm ilgio lapkočiu. Lapas išlaužiamas su lapkočiu, o prieš pat sodinant jis sutrumpinamas iki 3-2,5 cm. Taip sodinamos tik mažus lapus turinčios begonijos (B. incana, B. tomentosa). Su lapkočiu dauginamos ir peperomijos (6 pav.).

Dauginimas kerelio dalimis.

Kambariniai-šiltnaminiai augalai šiuo būdu dauginami pavasarį. Lauke augantys daugiamečiai augalai dalijami rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais. Kambarinių augalų (smidro, paparčio, pražangialapės viksvuolės, peperomijos, aspidistro) kereliai padalijami taip, kad kiekvienoje dalyje būtų 2-3 stiebeliai ir kelios sveikos šaknys. Padalyti kereliai tuojau pat sodinami į vazonus ar šiltnamyje ant stelažų. Ilgai laikyti nepatartina, nes šaknys greit apdžiūsta. Tokie augalai silpnai prigyja, skurdžiai auga.

Dauginimas šaknų auginiais.

Šiuo būdu dauginama dracenos, marantos, fatsijos, buvardijos, filodendrai ir kt. Augalų šoninės smulkesnės šaknys pjaustomos 6 cm ilgio gabalėliais ir sodinamos į dauginimo dėžę 2 cm gyliu. Šakniastiebio dalimis dauginama sansevjeros dekoratyvinė forma.

Dauginimas stiebo dalimis.

Stiebo dalimis dauginama filodendrai, skindapai, monsteros, alokazijos, cikai. Stiebas pjaustomas taip, kad kiekviename gabaliuke būtų bent po vieną miegančią akutę (7 pav.).

Dauginimas atlankomis.

Atlankomis dažniausiai dauginamos gėlės pavasarį. Jaunos šakutės prilenkiamos prie žemės ir medžio dvišakiu kuoleliu prismeigiamos. Prilenktos šakutės dalis užberiama žemėmis. Lengvai įsišaknija vijoklinių rožių raganių šakutės ir kt., ypač kai prilenkimo vietoje įpjaunama.

Kambarinių gėlių taip prilenkti negalima, todėl daroma taip: ant stiebo arba dvimetės šakos netoli viršūnės įpjaunamas žiedinis 1 cm pjūvis. Pjūvio vieta aprišama (su špagatu) sudrėkintomis samanomis (3-4 cm storio sluoksniu). Geriausia naudoti kiminines samanas (Sphagnum). Jas reikia nuolat drėkinti. Šaknys prasikala po mėnesio. Įsišaknijusi viršūnė nupjaunama ir sodinama į vazonėlį. Likusi apatinė dalis naudojama auginiams, nes iš miegančių akučių išauga nauji ūgliai.

Lauke auginamas daugiametes gėles dar galima dauginti šakniagumbiais, svogūnėliais, svogūnų žvyneliais, atžalomis, lapais su miegančia akute ir skiepijimu.

Kai kurių rūšių gėlės sunkokai šaknijasi. Įsišaknijimui pagreitinti vartojami augimo stimuliatoriai. Dažniausiai naudojama indolilacto rūgštis. Gėlių, kurių stiebas sumedėjęs (fiko, aukubos), auginiai 12 valandų mirkomi 100-110 mg/l koncentracijos tirpale. Begonijos ir kitos gėlės su žoliniu stiebu mirkomos 70-80 mg/l tirpale 6 valandas. Indolilacto rūgštis tirpinama distiliuotame vandenyje (tirpalas laikomas tamsoje). Paruoštus dauginimui auginius galima apvelti ir trinta medžio anglimi, sumaišyta su indolilacto rūgštimi. Tam tikras indolilacto rūgšties kiekis ištirpinamas litre vandens ir tuo tirpalu sušlakstoma trinta medžio anglis.

Šaltinis: wikipedia