Peležirnis – vienmetis arba daugiametis žolinis augalas

Peležirnis – pupinių šeimos vienmetis arba daugiametis žolinis augalas. Gentyje apie 100-180 rūšių. Tarybų Sąjungoje auga daugiau kaip 50, Lietuvoje – 13 rūšių. Tai maistiniai, pašariniai, medingi ir dekoratyviniai augalai. Paplitę visoje šiaurinėje Žemės rutulio dalyje (išskyrus arktinius ir ir netropikinėje Pietų Ameriko tropikinius rajonus.

Paplitęs Tarybų Sąjungos europinėje dalyje, išskyrus Volgos žemupi, Kaukaze, Vakarų Sibire, Balkanų pusiasalyje, Skandinavijoje, Mažojoje Azijoje, daugiausia ūksminguose miškuose ir krūmynuose. Dažnas visoje Lietuvoje.

Auga pavieniui arba nedideliais sąžalynais lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose, vidutinio drėgnumo kalkinguose priemolio dirvožemiuose. Perspektyvus kaip dekoratyvinis augalas. Mūsų respublikos želdiniuose dar neauginamas. Augalas daugiametis, 20-50 cm aukščio.

Šakniastiebis trumpas, storas, gumbuotas. Stiebas status, kartais šakotas. Lapai poromis plunksniški, iš 2-3 lapelių. Žiedai 1,3 cm ilgio, raudoni ar mėlynai violetiniai; žiedynas – ilgakotè reta kekė (iš 3-8 palinkusių žiedų).

Vaisius ankštis. Žydi balandžio-gegužės mėn., apie 8-16 dienų. Sėklos sunoksta birželio mėn. Žiemoja nepridengtas. Ilgaamžis. Pasisėja savaime. Gėlynuose auginama ‘Alboroseus’- žiedai rožinės baltos spalvos, bet savaime nepasisėja; ‘Albiflorus’- žiedai balti; ‘Roseus’- žiedai rožiniai. Peržydėję augalai nedekoratyvūs, todėl nepatartina jų sodinti priekinėje gėlyno dalyje. Graikiškai lathyros kažkurio ankštinio augalo vaisiai minimi Teofrasto raštuose.

Plačialapis pelėžirnis.

Kultivuojamas nuo XVI a. Mūsų respublikoje kartais auginamas sodybose. Augalas vijoklinis, laipiojančiu stiebu, žolinis, iki 2 m aukščio. Žydi birželio pradžioje-rugpjūčio mėn. Išvesta veislių, formų: ‘Rosa Perle’, ‘Splendens’, ‘Weisse Perle’, ‘Albus’ ir ‘Rosa Queen’.

Šis pelėžirnis kaip vijoklinis augalas auginamas prie pavėsinių atramų. Galima sodinti gėlyne ir be šalia derėtų pasodinti tankiažiedžių katilė atramų šiušelių arba dekoratyvinių varpinių žolių. Puošniai atrodytų šis pelėžirnis įsikibęs į sidabrinį (amerikinį) žilakrūmį.

Pavasarinis pelėžirnis sodinamas užpavėsintoje vietoje, derlingoje, ne per sunkioje ir ne per sausoje žemėje. Mėgsta kalkingą dirvą. Toje pačioje vietoje auga ilgiau kaip 10 metų. Žiemoj nepridengtas.

Pelėžirniai dauginami sėklomis ir dalijant kerą. 14-20 sėklų sveria 1 g. Sėjama tiesiog į nuolatinę vietą (iš rudens arba pavasarį). Pasisėja savaime. Augalai atsparūs ligoms ir kenkėjams. Pavasarinis pelėžirnis yra kiliminis augalas. Gėlynuose auginamas toliau nuo tako, nes peržydėjęs nelabai dekoratyvus.

Sodinamas parkuose, parkų pievelėse, tarp retų medžių bei krūmų, vienarūšėmis grupėmis arba su kitomis daugiametėmis (ypač laukinėmis) gėlėmis. Sodinamas pavieniui arba po 2-3 augalus (į 1 m² 5 arba 7 kerai).

Paunksnėje galima įrengti laukinių gėlių gėlyną, kur tiks ir pavasarinis pelėžirnis, ir kitos daugiametės gėlės: baltažiedė plukė, europinė pipirlapė, paprastoji pakalnutė, rūteniai, triskiautė žibuoklė, geltonžiedis šalmutis, miškinė lelija, daugiažiedė baltašaknė, aukštoji ir pavasarinė raktažolės, plautės, šliaužiančioji žiemė, valdšteinijos.