Pelėžirnis (Lathyrus) yra pupinių (Fabaceae) šeimos augalas, galintis būti tiek vienmetis, tiek ilgaamžis daugiametis. Lietuvoje šie augalai ypač vertinami dėl subtilių žiedų, gebėjimo fiksuoti atmosferos azotą dirvožemyje ir greito prisitaikymo prie vietos klimato sąlygų.

Daugelis pelėžirnių rūšių turi laipiojančius stiebus ir kabinasi už atramų specialiais ūsikais, todėl yra plačiai naudojami vertikaliam apželdinimui. Šaknų sistemoje gyvenančios simbiotinės bakterijos praturtina žemę azotu, todėl šalia augantys kiti augalai gauna natūralių maistinių medžiagų. Vienmečiai pelėžirniai dažniausiai išsiskiria stambesniais žiedais ir stipriu aromatu, o daugiamečiai pasižymi didesniu atsparumu ligoms, šalčiui ir gali augti toje pačioje vietoje daugelį metų be papildomo persodinimo.

Vienmečiai ir daugiamečiai pelėžirniai – rūšių palyginimas

Iš populiariausių auginamų rūšių tik kvapusis pelėžirnis yra vienmetis, o miškinis, pavasarinis, pievinis ir pajūrinis pelėžirniai auga kaip daugiamečiai. Pagrindinis skirtumas slypi ne tik jų gyvenimo trukmėje, bet ir žydėjimo laike, atsparume šalčiui bei augimo formoje.

Miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris)

Miškinis pelėžirnis (Lathyrus sylvestris) yra stiprus ir greitai augantis daugiametis augalas, galintis užkopti į gana didelį aukštį. Jo žiedai būna rausvai violetiniai su žalsvais atspalviais. Ši rūšis natūraliai mėgsta miškų pakraščius ir krūmynus, todėl sode puikiai jaučiasi daliniame pavėsyje. Augalas formuoja galingą šaknų sistemą ir yra itin atsparus sausroms. Mokslo duomenų bazė Kew Plants nurodo, kad ši rūšis plačiai paplitusi Europoje ir natūraliai prisitaikiusi prie vidutinių platumų klimato.

Pavasarinis pelėžirnis (Lathyrus vernus)

Pavasarinis pelėžirnis (Lathyrus vernus) gerokai skiriasi nuo kitų giminaičių, nes neturi laipiojančių ūsikų ir formuoja kompaktišką, statų krūmelį. Tai vienas anksčiausiai pražystančių daugiamečių augalų, džiuginantis ryškiai violetiniais ar purpuriniais žiedais jau gegužės mėnesį. Ši rūšis idealiai tinka pavėsingiems gėlynams.

Pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis)

Pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis) yra daugiametis, išsiskiriantis ryškiai geltonais žiedais. Jis mėgsta drėgnesnes pievas ir natūraliai auga tarp aukštų žolių, už kurių kabinasi savo ūsikais. Tai puikus medingas augalas, pritraukiantis į sodą daug naudingų vabzdžių ir bičių.

Pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus, kartais vadinamas Lathyrus japonicus)

Pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus, kartais vadinamas Lathyrus japonicus) išsiskiria storu, vaškiniu lapų apnašu ir prisitaikymu augti itin skurdžiame, sūriame pajūrio smėlyje. Jo purpuriniai žiedai ir šliaužiantis augimo būdas padeda sutvirtinti smėlynus. Sode ši daugiametė rūšis auginama retai, nebent formuojant specifinius alpinariumus ar atkuriant pajūrio kopų landšaftą.

Kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus)

Kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus) yra neabejotinai pati populiariausia vienmetė rūšis, pasaulyje auginama dėl svaiginančio kvapo ir didžiulės žiedų spalvų įvairovės. Jis sparčiai stiebiasi atramomis ir žydi visą vasarą, ypač jei reguliariai skinami žiedai. Royal Horticultural Society teigia, kad kvapiajam pelėžirniui būtina derlinga, gerai drenuota žemė ir atvira, saulėta vieta.

Kurią pelėžirnių rūšį auginti ir kokią vietą jai parinkti?

Geriausios rūšies pasirinkimas visiškai priklauso nuo jūsų turimų sąlygų ir norimo rezultato. Jei siekiate turėti daug žiedų skynimui ir norite mėgautis išskirtiniu aromatu terasoje ar balkone, rinkitės vienmetį kvapųjį pelėžirnį. Jam reikės saulėtos vietos, tvirtų atramų ir derlingos žemės.

Jei turite sode didelių medžių ir formuojate pavėsingą gėlyną, pavasarinis pelėžirnis bus idealus sprendimas, nes jam visiškai nereikia atramų, o ankstyvi žiedai pagyvins tamsesnius sodo kampus. Kuriant natūralistinį gėlyną ar laukinę pievą, verta įsėti pievinį pelėžirnį. Miškinis pelėžirnis labiausiai pasitarnaus sodybose, kur reikia greitai ir tankiai apželdinti senas tvoras ar pavėsines, esančias daliniame šešėlyje. Pajūrinį pelėžirnį verta sodinti tik tais atvejais, jei jūsų sodyba stovi smėlėtoje kopų zonoje ir kiti dekoratyviniai augalai ten skursta.

Pelėžirnio sodinimas, dirvožemis ir bendra priežiūra

Visi pelėžirniai mėgsta giliai įdirbtą dirvožemį, nes formuoja ilgą pagrindinę šaknį. Kvapiesiems vienmečiams pelėžirniams žemę būtina pagerinti kompostu ar perpuvusiu mėšlu, užtikrinant neutralų rūgštingumą (pH 6,5 – 7,0). Daugiamečiai pelėžirniai dirvai kur kas mažiau reiklūs, jie puikiai prisitaiko prie skurdesnio priemolio ar priesmėlio.

Augalus geriausia laistyti gausiai, bet retai, neleidžiant užsistovėti vandeniui, kad nepradėtų pūti šaknys. Kadangi pelėžirniai patys apsirūpina azotu iš oro, tręšiant reikėtų rinktis trąšas, kuriose dominuoja fosforas ir kalis. Tai paskatins gausesnį žydėjimą ir sustiprins stiebus. Kvapiesiems pelėžirniams būtina nuolatos kirpti peržydėjusius žiedus, taip užkertant kelią sėklų brendimui ir priverčiant augalą leisti vis naujus pumpurus.

Pelėžirnių auginimo darbų kalendorius

• Kovo mėnesį pradedamos sėti kvapiojo pelėžirnio sėklos patalpose į aukštus individualius durpinius indelius, nes augalai nemėgsta šaknų draskymo.
• Balandžio pabaigoje paaugę daigai grūdinami ir pratinami prie lauko sąlygų, reguliariai juos išnešant į vėsesnį orą.
• Gegužės pirmoje pusėje kvapiųjų pelėžirnių daigai sodinami į nuolatinę vietą lauke, o daugiamečių pelėžirnių suaugę kerai gali būti padalijami ir persodinami į naujas vietas.
• Birželio mėnesį šalia laipiojančių rūšių įrengiamos tvirtos atramos, augalai nukreipiami jomis lipti, pradedamas papildomas laistymas sausrų metu.
• Liepą ir rugpjūtį augalai reguliariai tręšiami kalio ir fosforo trąšomis, o vienmečiams pelėžirniams nuolat nuskinami peržydėję žiedai.
• Rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje nušalę vienmečiai pelėžirniai išraunami ir kompostuojami, o daugiamečių rūšių antžeminė dalis nupjaunama ruošiant juos saugiam žiemojimui.