ROŽIŲ LIGOS, KENKĖJAI IR KOVOS PRIEMONĖS
Rožės visą laiką yra puolamos įvairiausių ligų ir kenkėjų. Gėlininko pareiga sudaryti joms kuo geriausias sąlygas, o pastebėjus kenkėjus ar ligos požymius, tuojau imtis veiksmingų kovos priemonių. Labai svarbu rožėms parinkti tinkamą vietą. Pavyzdžiui, augančios pavėsyje, taip pat per tankiai arba blogai genimos visuomet daugiau nukentės nuo ligų ir kenkėjų.
Dauguma kenkėjų, kaip cikadėlės, amarai, lapsukiai ir daugelis kitų, dažniausiai patenka ant rožių iš arti augančių vaismedžių, vaiskrūmių arba kitų dekoratyvinių augalų. Todėl bet kokia medžių ir krūmų kaimynystė rožėms nepageidautina. Šlapioje dirvoje nuo bakterinių bei grybinių ligų greičiau susirgs pašaknys arba apatinė stiebo dalis. Netinkamai įdirbtoje smėlio dirvoje krūmai vystysis silpniau, skurs ir daugiau bus puolami ligų, ypač miltligės ir rūdžių.
Rožės mažiau nukentės nuo ligų ir kenkėjų, jeigu krūmeliai bus sodinami sveiki, stiprūs, su gerai išsivysčiusiu šaknynu. Naujai įsigytus krūmus laikinai reikia pasodinti atskirame plote ir po metų, jei nesusirgs, persodinti į nuolatinę vietą.
Labai svarbu rožes saikingai tręšti, laikytis nustatytų normų. Ypač neatsparios ligoms pertręštos azoto trąšomis. Laistyti reikia švariu vandeniu ir geriau pirmoje dienos pusėje. Rezervuare, kur laikomas vanduo, negalima plauti įrankių, inventoriaus, rankų.
Rožių priežiūra
Rožyne reikalinga ir sanitarinė priežiūra. Nuolatos reikia šalinti nužydėjusius žiedus, surinkti išpjautas šakas, nubyrėjusius lapus ir kt. Ypač svarbu surinkti visas atliekas rudenį, nes jose dažniausiai būna įvairių ligų sukėlėjai. Augalų atliekas geriausia sudeginti arba giliai užkasti žemėje. Taip pat visą laiką reikia ravėti piktžoles, ir ne tik rožyne, bet ir aplink jį.
Norint rožes apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų, profilaktiškai jas reikia apdoroti cheminiais preparatais. Rožėms jie mažiausiai kenkia ramybės stadijoje, t. y. prieš jas dengiant žiemai, pavasarį nudengus ir vasarą po kiekvieno žydėjimo.
Labai smulkiais lašeliais reikia purkšti taip, kad sušlaptų ne tik viršutinė, bet ir apatinė lapų pusė, taip pat visos krūmo šakos ir net dirvos paviršius. Tik žiūrėti, kad nesusidarytų dideli skysčio lašai ir neapdegintų lapų. Purkšti negalima vėjuotą dieną ir prieš pat lietų. Jeigu po purškimo nepraėjo nė 4 valandos ir užėjo lietus, reikia pakartotinai purkšti.
Geriausia, kai išpurkštas tirpalas po 4-5 valandų išdžiūsta. Negalima purkšti, taip pat dulkinti sieros milteliais, jei oro temperatūra aukštesnė kaip 27 °C. Mat, aukštoje temperatūroje skystis labai greitai garuoja ir gali apdegti lapai. Per karščius geriausia purkšti antroje dienos pusėje, apie 18-19 valandą.
Pastebėjus ligos simptomus, ypač miltligės, reikia purkšti pakartotinai kas 10-12 dienų, o lietingu oru ir dažniau.
Gėlininkas turi žinoti, kokį cheminį preparatą (pesticidus) galima naudoti nuo kurios nors ligos arba kenkėjams naikinti. žinant, kokius preparatus galima maišyti vienus su kitais, kartu galima naudoti ir nuo ligų, ir nuo kenkėjų.
Dauguma cheminių medžiagų yra nuodingos. Neatsargiai jas naudojant ir nesilaikant sanitarinių taisyklių, gali apsinuodyti žmonės, naminiai gyvuliai ir paukščiai. Todėl gėlininkas pirmiausia turi panaudoti pačias paprasčiausias, nekenksmingiausias priemones ir tik kraštutiniu atveju — nuodingąsias chemines medžiagas.
Chemines medžiagas reikia laikyti specialioje patalpoje arba tam skirtoje spintoje užrakintas. Ant kiekvieno preparato turi būti užrašas arba etiketė, kurioje nurodoma cheminės medžiagos pavadinimas, jos kenksmingumas ir naudojimo norma.
Dirbant su chemikalais, reikalingi specialūs drabužiai, avalynė, guminės pirštinės. Ant nosies ir burnos užsidėti atitinkamus respiratorius ir apsauginius akinius. Baigus darbą, indus, įrankius bei apsaugines priemones išplauti 3-5% kalcinuotos sodos tirpalu ir perplauti švariu vandeniu.
Šaltinis: Vikipedija