ROŽIŲ UŽDENGIMAS ŽIEMAI

Ne visos rožių veislės vienodai atsparios žiemos šal­čiams. Dabar selekcininkų didžiausias rūpestis — iš­vesti veisles, kuo atsparesnes šalčiams ir ligoms. Nors per pastarąjį dešimtmetį išvestos rožių veislės yra ge­rokai patvaresnės už ankstesnės selekcijos, tačiau mūsų klimato sąlygomis nepridengtos gali žiemoti tik kai kurios parko rožės, o visas kitas reikia dengti. Tai labai svarbus ir atsakingas darbas.

Parko rožės, kurios žiemai nedengiamos, baigiantis vasarai nustoja augusios ir per vegetaciją sukauptų maisto atsargų neeikvoja augimui, o jas kaupia stie­buose ir šaknyse. Susikaupus pakankamai maisto at sargų, nustoja cirkuliuoti sultys ir augalas numeta la­pus. Augalo sultys ląstelėse pasidaro koncentruotes­nės ir per didelius šalčius jos nesušąla ledą.

Visas kitas rožes reikia pradėti žiemai ruošti iš anks­to. Labai svarbu, kad jos per vasarą sukauptų kuo daugiau maisto atsargų, taigi turi būti tinkamai pri­žiūrimos. Nuo rugpjūčio vidurio rožių negalima tręšti azoto trąšomis. Tuo laiku kaip tik naudinga papildo­mai patręšti fosforo ir kalio trąšomis. Antroje vasa­ros pusėje nereikia laistyti, purenti dirvos.

Rožės la­bai silpsta, kai visi žiedai skinami ilgais žiedynkočiais, ypač antroje vasaros pusėje. Rudenį ir pavasarį joms labai pavojingas yra drėgmės perteklius. Jeigu už­dengtus krūmus užlieja vanduo, dėl to jie gali žūti. Dauguma remontantinių, poliantinių ir laipiojančių ro­žių veislių pakelia iki —10, —12 °C temperatūrą, o ar­batinės hibridinės, floribundinės ir poliantinės — iki —8, —10 °C.

Daug jautresnės šalčiams yra šių rožių šaknys, ypač savašaknių. šaknų srityje dirvos tempe­ratūrai nukritus iki —3 °C, dauguma savašaknių rožių veislių jau žūva. Paprastojo erškėčio šaknys daug atsparesnės. Todėl rožės, įskiepytos i paprastąjį erškė­tį, šalčiams visuomet atsparesnės už savašaknes rožes. Sniegas labai apsaugo augalus nuo iššalimo. Kuo žie­mą daugiau iškrenta sniego, tuo mažesnis pavojus iš­šalti rožėms. Tačiau nuo apšalimo apsaugo tik purus sniegas. Kuo jis daugiau susislėgęs arba suledėjęs, tuo blogiau sulaiko šaltį, nepraleidžia oro. Be to, labai retai pasitaiko, kad anksti iškritęs sniegas išsilaikytų per visą žiemą.

Labai gerai rožes žiemai apkaupti žemėmis. Tačiau ir gana gerai apkaupus ir dar uždengus eglišakėmis ar medžių lapais, pavasarį nudengus, kartais randama krūmelių, pajuodavusiais stiebais. Sakoma, kad rožės „iššuto”. Tai atsitinka, matyt, ne dėl to, kad buvo per šilta, bet per vėlai apkauptos žemėmis. Kaip jau minėta, daugumai rožių veislinį kritinė temperatūra yra —8, —10 °C. Nors tokioje temperatūroje jos ir neiššąla, tačiau stiebuose esančios sultys virsta ledu, kuris ardo audinius. Ir pažeisti stiebai sutrūkinėja, at­siranda mažyčiai plyšiai su ledo kristalėliais.

Tokiu laiku juos apkaupus žemėmis, jei žiemą bent kiek pa­kyla temperatūra, pradeda tekėti sultys ir i stiebą per plyšius patenka įvairių mikroorganizmų ir rožės „iššunta”. Todėl rožes žiemai reikia apkaupti dar prieš stipresnius šalčius, t. y. apie spalio vidurį. Prieš ap­kaupiant naudinga jas apipurkšti 2% nitrofeno tirpalu. Šis tirpalas apdegina lapus, ir augalai geriau žiemoja, be to, sunaikina kenkėjų kiaušinėlius. Jeigu krūmai pasodinti rečiau, tai juos galima apkaupti šalia esan­čiomis žemėmis, tik žiūrėti, kad kasant neapsinuo­gintų šaknys. Tankiau pasodintiems žemių geriau at­vežti iš kitur. Aplink krūmus reikia supilti ne mažes­nius kaip 20-30 cm aukščio kaupelius, stengtis kuo aukščiau apkaupti apatinę stiebų dali.

Apkaupti žemėmis

Žemėmis apkauptos rožės po kiek laiko genimos. Dėl genėjimo nėra vieningos nuomonės. Vienų specialistų nuomone, žiemai jas geriau genėti stipriai, paliekant 20-30 cm ilgio stiebus, kitų — nupjauti tik nesume­dėjusių ūglių viršūnes, o visus stiebus prilenkti prie žemės ir uždengti. Latvijos botanikos sode šiuo klausimu buvo atlikti tyrimai. Viename bandymo variante arbatinių hibridinių ir remontantinių rožių stiebai buvo sutrumpinti 4/5 jų ilgio, kitame — sutrum­pintos tik nesumedėjusios viršūnės, o stiebai prilenkti ir apdengti, kaip ir pirmame variante, žemėmis ir sau­sais medžių lapais.

Pavasari silpnai genėtų rožių stie­bai beveik kasmet būdavo ir juos reikdavo trumpai nupjauti. Iš trejų metų bandymų duomenų padaryta išvada, kad rudeninis genėjimas neturėjo di­delės įtakos sekančių metų rožių žydėjimui, matyt, rožių genėjimo stiprumas labiau priklausys nuo jų dengimo būdo. Be to, ne visų grupių rožės vienodai genimos.

Kada geriausia genėti

Kada geriausia rožes rudenį genėti, t.y. sutrumpinti viršūnes, Komarovo botanikos institute buvo daryti tyrimai. Rožių ūgliai buvo trum­pinami tris kartus: rugsėjo 15, spalio 1 ir 15 dienomis. Nupjovus ūglių viršūnes rugsėjo 15 d., po kiek laiko arbatinių hibridinių rožių pradėjo sprogti ir augti viršutiniai šoniniai pumpurai. Nupjovus viršūnes spa­lio 1 d., kai kurių ūglių pumpurai pradėjo sprogti, kiti — tik padidėjo. Spalio 15 d. patrumpintų ūglių pumpurai išliko nepakitę.

Trejų metų bandymų duo­menys, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, gauti gana skirtingi. Todėl institutas ir negalėjo tiksliai nu­rodyti, kada geriausia sutrumpinti nesumedėjusius ūglius. Vis tik krūmus patariama genėti apie spalio vidurį. Mūsų klimatinėmis sąlygomis, matyt, lau­ke auginančias rožes geriausia genėti apie spalio pa­baigą—lapkričio pradžią.

Temperatūrai nukritus iki —4, —6 °C, rožes reikia visiškai uždengti. Tik prieš tai būtina nuskinti visus lapus ir apipurkšti 1% vario sulfato arba 3-5% ge­ležies sulfato tirpalu. Uždengus nenuskynus lapų, žie­mą, atšilus orui, jie kartais pradeda pūti, ir puviniu gali užsikrėsti ne tik pumpurai, bet ir stiebai.

Be žemių, rožėms uždengti tinka eglišakės, durpės, medžių lapai, spygliuočių medžių pjuvenos, polistiro­las, polietileno plėvelė, presuotas popierius, medžio pjuvenų plokštės, tolis, ruberoidas ir kt. Lapuočių me­džių pjuvenos netinka. Taip pat nepatartina dengti gyvulių mėšlu, šiaudais, šienu, nes gali įsiveisti

Eglišakės bene plačiausiai naudojamos krūmams dengti. Jų 30 cm storio sluoksnis palyginti gerai juos apsaugo nuo didesnių temperatūros svyravimų, pro jas ir oras praeina, be to, nepuola pelės. Eglišakių reikia pasirūpinti iš miško kirtaviečių, tik jokiu būdu ne­galima laužyti augančių eglių.

Durpės dengimui

Durpės dengimui naudojamos tik sausos, nes šla­pios blogai apsaugo augalus nuo temperatūros svy­ravimų, be to, nepraleidžia oro, ir vien dėl to rožės gali žūti. Durpių užtenka 20-30 cm sluoksnio.

Medžių lapai yra prieinamiausia medžiaga dengimui. Jie irgi turi būti sausi, purūs. Rudenį sausus lapus reikia sugrėbti ir iki prireiks laikyti uždengus polietileno plėvele ar kt. Jų užtenka 20-25 cm sluoksnio.

Medžių pjuvenos, kaip ir durpės, medžių lapai, turi būti sausos. Pjuvenų užtenka 20-25 cm sluoksnio. Tik viena blogybė, kad jas pavasarį sunku išvalyti iš dirvos.

Prieš dengiant medžių lapais arba durpėmis, nors ir po nedaug, krūmus naudinga apdėti eglišakėmis. Jos apsaugo rožes nuo pelių.

Tas pačias durpes ir medžių pjuvenas, išdžiovinus, galima naudoti keletą metų iš eilės.

Durpėmis, medžių lapais arba pjuvenomis uždengtus krūmus dar reikia užkloti polietileno plėvele, ruberoidu arba toliu. Kad šių medžiagų nenuneštų vėjas, jų kraštus geriausia apkasti žemėmis arba apdėti kokiais nors sunkiais daiktais (pvz., plytomis, akmenimis ir kt.).

Rožės gali būti dengiamos ir taros dėžėmis. Iš pradžių jos apkaupiamos žemėmis, paskui uždengiamos kuria nors iš minėtųjų medžiagų ir tada ant kiekvieno krūmo užvožiama dėžė. Dėžes dar reikia apdengti polietileno plėvele. Taip uždengtas rožes pavasariop būtina pravėdinti.

Dar naudojami iš lentų, polistirolo arba popieriaus plokščių padaryti skydai. Tai vadinamasis sausas rožių dengimo būdas.

Iš lentų skydai kalami 40-60 cm pločio, o ilgis turi atitikti lysvės plotį. Tokiais skydais galima dengti iš šonų ir iš viršaus. Vienam arui uždengti reikia apie 1 in3 lentų. Rožėms pravėdinti kas antrame trečiame skyde padaromos angos (20X20 cm). Iš pradžių deda¬mi šoniniai skydai, po to rožės apdedamos eglišakėmis ir ant viršaus uždedami viršutiniai skydai. Šoniniuose skyduose ventiliacijai angos paliekamos atviros iki prasidedant pastoviems šalčiams. Temperatūrai nukritus iki —10 °C, angos užtaisomos. Skydai užklojami polietileno plėvele, ruberoidu arba toliu.

Rožių vėdinimas

Pavasarį, apie kovo mėnesi, rožės pradedamos vėdinti. Iš pradžių atkemšamos ventiliacijos angos, o po kiek laiko pakeliamas vienas kitas viršutinis skydas. Taip uždengtos rožės žiemoja gerai, tačiau gana brangiai atsieina, nes dar reikia turėti patalpą, kur vasarą būtų galima saugoti skydus. Be to, jais nepatogu dengti grupėmis pasodintas rožes.

Vietoj lentų galima naudoti iš armatūrinės geležies (6-10 mm) padarytus rėmus. Rėmai suvirinami 50— 60 cm aukščio, lysvės pločio. Jie galais susmaigstomi į žemę kas 30-40 cm, o ant viršaus tokiu pat atstumu pritvirtinami armatūrinės geležies strypai. Ant rėmų klojamos porolono, popieriaus arba kitos medžiagos plokštės. Skydų viršus dar uždengiamas polietileno plėvele, ruberoidu arba toliu. Vėdinimui šonuose taip pat reikia palikti angas. Šis dengimo būdas yra pigesnis ir plačiau gali būti naudojamas. Uždengus krūmus porolono ar kitokiomis plokštėmis, išskyrus apkaupimą žemėmis, kitomis medžiagomis dengti nebereikia.

Aukščiau aprašyti dengimo būdai tinka arbatinėms hibridinėms, floribundinėms ir kitoms krūminėms rožėms. žymiai sunkiau per žiemą išsaugoti laipiojančias ir pusiau laipiojančias rožes, nes daugumos veislių žiedai susidaro tik ant praėjusių metų ūglių. Todėl labai svarbu per žiemą išsaugoti visus ūglius, ir ne tik nuo šalčio, bet ir nuo drėgmės. Neapsaugotos nuo atmosferos kritulių rožės dažniausiai suserga deglige.

Prieš uždengiant taip pat nuskinami lapai, o stiebai, nuėmus juos nuo atramų, suguldomi ant žemės. Kad jie nuo dirvos nesudrėktų, ant žemės kas 15-20 cm reikia pakloti 5-6 cm storio pagaliukus. Stiebus lenkti atsargiai, po vieną, kad jie nelūžtų arba ir visai nenulūžtų. Kad prilenktus stiebus patogiau būtų uždengti, keliose vietose juos reikia surišti virvute arba storu špagatu. Lenkiant saugoti, kad spygliai nepažeistų stiebo, nes pro žaizdas gali patekti ligas sukeliančių mikrobų.

Laipiojančias rožes, kaip ir kitas, reikia apipurkšti 1% vario sulfato (mėlynojo akmenėlio) arba 3-5% geležies sulfato (žaliojo akmenėlio) tirpalu. Stiebai uždengiami 10-15 cm eglišakių ir 10 cm medžių lapų sluoksniu. Ant viršaus dar užklojama polietileno plėvelė, kurios kraštai, kaip jau minėta, pritvirtinami.

Tiek laipiojančias, tiek kitas rožes dengti reikia sausu oru, kad dirva ir dengiamoji medžiaga biltų sausa. Rožių nudengimas ne mažiau svarbus darbas, kaip ir jų uždengimas. Labai dažnai jos peržiemoja gerai, tačiau ne laiku nudengus, pavasari gali žūti arba labai nukentėti. Kultūrinės rožės žiemos antroje pusėje jau baigia ramybės stadiją, ir vasario pabaigoje pumpurai dažnai būna pabudę. Tuo galima įsitikinti patikrinus. Paprastųjų erškėčių pumpurai tuo laiku dar esti ramybės stadijoje.

Baigiantis kovo mėnesiui, visos rožės jau pasiruošusios sprogti, tik dar būna įšalusios šaknys. Todėl kovo mėnesį krūmus jau reikia stebėti. Pirmiausia nukasti rožyne susikaupusį sniegą, šiltomis dienomis vietomis pakelti plėvelę. Žemei atšilus, iš pradžių nuimama polietileno plėvelė, o po kiek laiko ir visa papildoma medžiaga. Visiškai nudengiama, kai jau nusistovi pastovus oras, naktimis stipriau nepašąla. Rožių jokiu būdu negalima nudengti iš karto. Dangą nuėmus, dar kelias dienas reikia palaikyti pridengtas viena kita eglišake, kad jos priprastų prie tiesioginių saulės spindulių.

Laipiojančias rožes galima atidengti anksčiausiai, nes jos ne tokios jautrios žemai temperatūrai. Krūminių rožių labai svarbu išsaugoti nepažeistus ūglių pagrindus, todėl žemės kaupus reikia išsklaidyti vėliausiai, ir tai ne iš karto. Oro temperatūrai pakilus apie 3 °C, išsklaidomas 10 cm viršutinis žemės sluoksnis, po kiek laiko, dar daugiau atšilus — ir likęs žemės sluoksnis. Mūsų klimato sąlygomis rožės dažniausiai visai atidengiamos apie balandžio vidurį arba pabaigą. Nudengti geriausia apsiniaukusią dieną arba lietingu oru.

Šaltinis: Vikipedija