Skėtinis žilakrūmis (Elaeagnus umbellata) sodinimas, auginimas ir nauda

Skėtinio žilakrūmio išvaizda ir augimo ypatumai

Skėtinis žilakrūmis (Elaeagnus umbellata) yra Rytų Azijos kilmės augalas, formuojantis vidutinio dydžio krūmą arba nedidelį medelį. Jis užauga iki 4,5 metro aukščio ir iki 3,5 metro pločio bei pasižymi reta, padrika laja ir unikaliais sidabriniais lapais.

Šis augalas natūraliai sutinkamas Himalajų kalnuose, tačiau puikiai adaptuojasi ir Lietuvos klimato sąlygomis. Ovalūs, storoki augalo lapai traukia akį kontrastingomis spalvomis. Lapų viršus yra ryškiai žalias, o apačia spindi sidabro atspalviu. Pavasarį, dažniausiai nuo balandžio iki birželio mėnesio, krūmas pasipuošia varpelio formos, švelniai gelsvais žiedais. Žiedai skleidžia ypač stiprų, malonų prieskonių aromatą. Tai kryžmadulkis augalas, turintis tiek vyriškus, tiek moteriškus žiedus. Dėl šios priežasties rekomenduojama sodinti bent kelis krūmus greta, kad bitės ir kiti vabzdžiai sėkmingai perneštų žiedadulkes. Šalia augantys kiti vaismedžiai taip pat gauna naudos iš šio kaimyno. Jų derlingumas gali padidėti maždaug dešimt procentų.

Tinkamiausia vieta ir sodinimo taisyklės

Skėtinį žilakrūmį geriausia sodinti atviroje ir saulėtoje vietoje, paliekant maždaug 1 metro atstumą tarp sodmenų. Augalas nėra išrankus dirvožemiui ir sėkmingai prigyja net prastoje bei sausoje žemėje.

Nors šis krūmas pakenčia įvairias sąlygas, idealiausia jam yra puri, vandeniui laidi kalkinga priesmėlio arba priemolio dirva. Sodinimo darbus galite planuoti tiek pavasarį, tiek rudenį. Jis priskiriamas 4 – 9 atsparumo zonoms ir pasižymi ypatinga ištverme atšiaurioms žiemoms. Augalas gali atlaikyti net 40 laipsnių šaltį. Krūmas yra itin atsparus įvairioms ligoms bei kenkėjams, todėl kaip prižiūrėti ir puoselėti žilakrūmius tampa gana paprasta užduotimi net visai nepatyrusiems sodininkams. Šis universalus augalas tobulai tinka sodyboms, sodams, parkams, apsauginėms zonoms ar tankioms gyvatvorėms formuoti.

Priežiūros ir genėjimo rekomendacijos

Augalo priežiūra reikalauja tik minimalių pastangų, tad papildomas tręšimas jam visiškai nebūtinas. Pagrindiniai darbai apima saikingą laistymą, pomedžių ravėjimą, mulčiavimą ir ypač retą genėjimą.

Krūmą pakanka laistyti saikingai, išlaikant vidutiniškai drėgną arba sausesnį dirvožemį. Genėjimo darbai atliekami labai retai. Kas 5 ar net 10 metų patartina praretinti senus stiebus. Reguliariai reikia išpjaustyti tik nudžiuvusias ar apšalusias šakas bei pašalinti nereikalingas šaknų atžalas.

Vaisių derlius ir išskirtinė nauda sveikatai

Pirmąjį gausesnį derlių skėtinis žilakrūmis subrandina jau trečiaisiais metais po pasodinimo. Rugsėjo pabaigoje ar spalį sunokstančios apvalios bei pailgos formos ryškiai raudonos uogos su sidabriniais taškeliais yra itin maistingos.

Uogos užauga apie 8 milimetrų skersmens, jos yra labai sultingos ir pasižymi malonia rūgštele. Viduje slepiasi viena maža sėkla. Nors derlius būna gausus, vaisiai sunoksta ne vienu metu. Uogas galima valgyti šviežias, tačiau jos puikiai tinka ir įvairiam perdirbimui. Kambario temperatūroje šie vaisiai išsilaiko maždaug penkiolika dienų. Tolimuosiuose Rytuose šis augalas laikomas vaistingu ir jaunystę sugrąžinančiu eliksyru. Uogose susikaupia nuo 12 iki 20 procentų cukrų, iki 8 procentų vitamino C, organinių rūgščių, karotino bei pektininių rauginių medžiagų.

• vaisiuose randama net 18 vertingų amino rūgščių kartu su gausybe mineralinių medžiagų
• uogose susikaupia kalis, kalcis, siera, chromas, manganas, geležis, nikelis, varis, cinkas, selenas, bromas ir rubidis
• lapuose vitamino C kiekis siekia apie 250 mg%, juose taip pat yra cirkonio, aukso ir kadmio
• iš augalo lapų gaunama labai sveika ir kvapni arbata
• vaisių vartojimas veikia kaip natūrali, organizmą stiprinanti ir tonizuojanti priemonė
• reguliarus uogų valgymas padeda pagerinti širdies, kraujagyslių bei virškinimo sistemos veiklą
• tvirta ir kaitri krūmo mediena sėkmingai naudojama įrankiams ar kitiems dirbiniams gaminti