Arbatinės hibridinės ir remontantinės rožės
Mūsų klimato sąlygose tik erškėčiai ir kai kurios parkų rožės gali žiemoti nepridengtos. Arbatinės hibridinės ir remontantinės rožės nepridengtos iššąla —15, —17° C temperatūroje. Joms kenkia staigūs temperatūros svyravimai. Rudenį nereikia skubėti rožių dengti. Jos dengiamos, pašalus žemės paviršiui. Per anksti uždengus, gali iššusti. Prasidėjus šalčiams, atsargiai nukarpomi lapai, sutrumpinami žali, nesubrendę ūgliai. Krūmai prilenkiami ir mediniais ar vielos kabliais prismeigiami prie žemės. Ant prilenktų krūmų geriausia dėti eglišakes, o ant viršaus kitas medžiagas: durpes, lapus, pjuvenas. Neturint jų, galima užpilti 20-30 cm žemių sluoksnį. Mokslų akademijos Maskvos botanikos sode jau daugelį metų rožės dengiamos polietilenine plėvele, paralonu, šiaudų pynėmis, popieriumi. Šiame sode rudenį, po pirmųjų šalnų, rožės genimos, tai yra pašalinami visi nesumedėję ūgliai, likusieji sutrumpinami iki 40-50 cm.
Krūmai apkaupiami žemėmis ir ant jų dedami metaliniai karkasai, kurie apdengiami paralonu, šiaudų pynėmis, po to dengiama polietileninė plėvelė, kuri iš kraštų apipilama žemėmis arba kabliais prisegama prie karkasų. Visa tai daroma sausu oru. Iš galų paliekamos angos, pro kurias reguliuojama temperatūra ir drėgmė. Šalčiams nusistovėjus, angos uždengiamos. Taip uždengtos rožės labai gerai peržiemoja. Laipiojančios ir stiebinės dengiamos eglišakėmis, lapais ir polietilenine plėvele be karkasų. Pavasarį, žemei atšilus, rožių danga būna susigulėjusi ir blogai praleidžia orą, o tai trukdo augalui kvėpuoti. Labai svarbu rožes laiku nudengti: per anksti nudengus, jos gali nušalti, o suvėlinus — iššusti. Danga nuimama palaipsniui. Jos visai nudengiamos, kai nenumatoma stipresnių šalnų.
Jei žiemą ūgliai smarkiai apšąla ar apšunta, jie genimi iki sveikų pumpurų. Likęs krūmelis pridengiamas drėgnomis samanomis ar durpėmis. Pradėjus ūgliams augti, danga palaipsniui nuimama. Nuėmus žiemos dangą, rožės genimos. Pirmiausia krūmas išretinamas, pašalinami nereikalingi, nustelbti, apšalę ir apšutę ūgliai, o likusieji sutrumpinami. Pjaunama aštriu sodininkystės peiliu aukščiau pumpuro kiek įstrižai, nepažeidžiant žievės. Arbatinių hibridinių rožių veislės pavasarį gerai atželia. Iš paliktų pumpurų greitai išsivysto gražus krūmas. Krūmą retinant, ūgliai sutrumpinami: ant stipresnių ūglių paliekama po 2-3 pumpurus, ant silpnesnių — po 2. Poliantinių stambiažiedžių ir smulkiažiedžių rožių genėjimas skiriasi. Stambiažiedžių, kaip gerai augančių, paliekama po 3-5 pumpurus. Silpnai augančios smulkiažiedės geriau vystosi, kai paliekama po 2-3 pumpurus.
Remontantinės rožės genimos mažiau, paliekama po 4-10 pumpurų. Jei paliekama daugiau pumpurų, jos žydi anksčiau ir gausiau. Laipiojančios rožės dažniausiai žiedus krauna pernykščių stiebų viršutinėje dalyje, todėl jų stiebai pavasari tik truputį apgenimi. Kai kurie rožių augintojai siūlo vasaros metu nužydėjusius šių rožių stiebus pašalinti ir tuo sudaryti geresnes sąlygas jauniems ūgliams augti. Rožių paskirtis labai įvairi. Jos gražiai atrodo nedideliame sodelyje kartu su kitomis gėlėmis ir dekoratyviniais krūmais. Auginamos miestų gatvių gėlynuose. Mažame gėlių mėgėjo sodelyje keletas gausiai žydinčių rožių krūmų pakeičia visą sodybos aplinką. Jei rožėmis apsodintas ištisas plotas, toks gėlynas vadinamas rožynu.
Rožyno grožis priklauso ne tiek nuo pasodintų rožių krūmų kiekio, kiek nuo tinkamo jų suderinimo. Lengviausia planuoti geometrines figūras, kurios derinamos su takeliais, altanomis, suoleliais, vazomis, skulptūromis, paminklais ir kt. Žolyno fone gražiai atrodo pavienės rožių grupės. Veislių gausumas nesudaro puošnaus vaizdo. Gražiau atrodo mažesnis veislių rinkinys, bet mokamai suderintas. Mišriuose rožynuose jas reikia suskirstyti pagal krūmo aukštį, žiedus, lapus, žydėjimo laiką ir atsparumą šalčiams. Parko rožės užauga iki 1,5-2 m aukščio, todėl jos sodinamos atskirai arba sudaroma grupe. Remontantinės yra artimos parkų rožėms, bet žemesnės, todėl iš jų galima sudaryti žemesnę sieną arba atskirą grupę. Arbatinės hibridinės rožės turėtų sudaryti rožyno pagrindą. Jos yra žemesnės už remontantines, žydi iki vėlyvo rudens. Jų žiedai puošnūs, ilgakočiai, tinka puokštėms.
Poliantinės rožės yra žemos ir savo nepertraukiamu gausiu žydėjimu kitų rožių grupių tarpe užima pirmą vietą. Jos yra nepakeičiamos lysvaitėms, žolynų pakraščiams apsodinti. Labai tinka miestų ar sodybų dideliems želdynams dekoruoti. Laipiojančios rožės gražiai atrodo prie vartelių, verandų, suolelių ir namų sienų. Jos plačiai auginamos Skandinavijos šalyse, ypač Danijoje. Pas mus dar mažai auginama, nes jas gana sunku išlaikyti per žiemą. Rožių žiedai labai tinka puokštėms, tik deja, nelabai patvarūs. Kad žiedai ilgiau išsilaikytų dekoratyvūs, juos reikia skinti ankstyvą rytą, kol dar yra rasa. Negalima jų skinti vidurdienį, ypač saulėtą dieną, nes greitai vysta. Nuskintus žiedus tuojau reikia giliai pamerkti į šaltą švarų vandenį ir laikyti nesaulėtoje vietoje, taip pat saugoti nuo skersvėjų.
Laikant rožių puokštes kambaryje, kasdien keičiamas vanduo ir atnaujinamas Kartais pamerkti į vandenį žiedai neatgauna savo šviežumo. Tai atsitinka tada, kai žiedkočio vandens indus patenka oro ir juos užkemša. Tokiu atveju žiedkočius reikia keliais centimetrais sutrumpinti, ir jei nebūna per daug nuvytę, žiedai atsigauna. Padeda ir tai, kai žiedkočiai pakaitomis kišami į karštą ir į šaltą vandenį. Skintos rožės ilgiau laikosi žemoje temperatūroje, ypač augintos šiltnamiuose. Šiltame kambaryje jos greitai vysta. Nakčiai naudinga jas pamerkti giliai į šaltą vandenį ir pastatyti vėsioje vietoje.