Zundos (lot. Eryngium) yra itin dekoratyvūs, sausrai atsparūs daugiamečiai augalai, išsiskiriantys dygliuotais, metalo atspalvio mėlynais arba sidabriniais žiedynais. Lietuvoje šie architektoniški augalai puikiai prisitaiko prie permainingo klimato ir yra labai vertinami dėl mažų priežiūros reikalavimų. Tai idealus pasirinkimas natūralistiniams gėlynams ir smėlėtiems sodų plotams.
Tinkama vieta ir kaip auginti zundas
Zundos geriausiai auga atviroje, saulėtoje vietoje ir skurdžioje, puikiai drenuotoje dirvoje. Sunkioje, drėgnoje ar molingoje žemėje jų ilgos liemeninės šaknys greitai supūva, todėl geras drenažas yra esminė sėkmingo auginimo sąlyga.
Šiems augalams reikia maksimalaus saulės kiekio, nes būtent tiesioginiai saulės spinduliai skatina ryškios mėlynos ar sidabrinės spalvos formavimąsi. Pavėsyje auginamos zundos praranda savo ryškumą, stiebai ištįsta, tampa silpni ir dažnai išvirsta. Dirvožemis neturėtų būti per daug derlingas. Skurdesnė žemė skatina augalą formuoti tvirtesnius stiebus ir gerokai ryškesnius žiedus, kurie puikiai tinka ir skynimui bei džiovinimui.
Sodinimas – kada ir kaip tai daryti
Geriausias laikas sodinti zundas yra ankstyvas pavasaris, kai praeina stiprių šalnų pavojus, taip leidžiant augalui gerai įsišaknyti iki atkeliaujant vasaros karščiams ir sausroms.
Sodinant labai svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į šaknų sistemą, nes zundos formuoja ilgą liemeninę šaknį, kurios nevalia pažeisti ar užlenkti.
- išrinkus vietą žemę reikia giliai supurenti ir įmaišyti žvyro ar stambaus smėlio drenažui pagerinti
- sodinimo duobė turi būti pakankamai gili, kad ilgos šaknys tilptų nesulinkusios ir laisvai eitų tiesiai žemyn
- augalą reikia sodinti tokiame pačiame gylyje, kokiame jis augo vazonėlyje, o aplinkui esančią žemę švelniai apspausti rankomis
- tarp sodinukų rekomenduojama palikti maždaug 40-50 centimetrų atstumą, nes suaugę kerai bėgant metams plačiai išsikeros
Zundų rūšys Lietuvoje – plokščioji ir pajūrinė zunda
Mūsų klimato sąlygomis sėkmingai auginamos kelios rūšys, tačiau išskirtinio dėmesio nusipelno dvi labiausiai žinomos zundos, kurios stipriai skiriasi tiek savo kilme, tiek auginimo specifika.
Plokščioji zunda (lot. Eryngium planum) yra populiariausia soduose auginama rūšis. Ji užauga iki 80-100 centimetrų aukščio ir vasaros viduryje suformuoja daugybę smulkių, ryškiai mėlynų žiedynų. Ši rūšis yra ypač atspari šalčiui, puikiai sėjasi pati ir be vargo žiemoja Lietuvos gėlynuose, nereikalaudama jokio papildomo dengimo.
Pajūrinė zunda (lot. Eryngium maritimum) yra ypatingai retas ir saugomas augalas. Ji natūraliai auga tik pajūrio smėlynuose ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Tai oficialus Kuršių nerijos nacionalinio parko simbolis, išsiskiriantis pilkšvai sidabriniais, mėsingais lapais ir stambiais, dygliuotais žiedais. Šios rūšies skabyti ar kasti iš natūralių augaviečių griežtai negalima, tačiau legaliai įsigytus sėklų ar sodinukų ruošinius entuziastai kartais augina gryname smėlyje savo alpinariumuose.
| požymis | plokščioji zunda (E. planum) | pajūrinė zunda (E. maritimum) |
|---|---|---|
| aukštis | 80 – 100 cm | 30 – 50 cm |
| lapų ir žiedų spalva | ryškiai mėlyna, gausūs smulkūs žiedai | sidabriškai pilka, stambūs žiedai ir kieti lapai |
| auginimo sąlygos | įprasta sodo žemė su geru drenažu | grynas smėlis, pajūrio kopų imitacija |
Priežiūra – laistymas, tręšimas ir kasdieniai darbai
Zundų priežiūra yra minimali, todėl tai puikus augalas mažai laiko gėlynams galintiems skirti žmonėms. Prigijusių augalų praktiškai nereikia laistyti, nebent užsitęsia labai ilga ir sekinanti sausra. Jų gilios šaknys pačios geba susirasti drėgmę gilesniuose dirvos sluoksniuose.
Tręšti zundų paprastai visai nereikia. Per didelis maisto medžiagų, ypač azoto, kiekis privers augalą tįsti, lapija taps minkšta, o patys žiedai praras savo metalinį atspalvį bei stiebų tvirtumą. Jei žemė gėlyne yra visiškai nualinta, anksti pavasarį galima aplink kerą užberti labai ploną sluoksnį perpuvusio komposto.
Metinis priežiūros ciklas nereikalauja jokių sudėtingų procedūrų.
- pavasarį, vos pradėjus šilti orams, reikia nupjauti visus praėjusių metų sausus stiebus ir lapus, paliekant tik švarią ir sveiką skrotelę
- vasarą zundos džiugina žiedais, o žydėjimo pabaigoje sausus žiedynus drąsiai galima palikti žiemai, nes jie atrodo itin dekoratyviai pasipuošę šerkšnu
- rudenį papildomai augalų dengti nereikia, svarbu tik užtikrinti, kad aplink šaknies kaklelį nesikauptų lietaus vanduo ir rudeniniai lapai
Kokios problemos kyla auginant ir dažniausios ligos
Zundos yra itin atsparios ligoms ir kenkėjams, tačiau netinkamomis sąlygomis jos gali nukentėti nuo šaknų puvinio bei miltligės. Pagrindinis prevencijos būdas yra geros oro cirkuliacijos išlaikymas ir visiškai sauso dirvožemio užtikrinimas.
Pati didžiausia ir dažniausia problema auginant zundas yra drėgmės perteklius žiemos metu. Britanijos Karališkoji sodininkystės draugija savo išsamiame zundų auginimo gide atkreipia dėmesį, kad būtent šaknų puvinys yra pagrindinė šių augalų žuvimo priežastis šaltuoju ir drėgnuoju sezonu. Jei dirva bus nuolat šlapia ir sunki, augalo liemeninė šaknis tiesiog supūs. Dėl šios priežasties sodinant mulčiavimui geriau naudoti žvyrą ar smulkią skaldelę, o ne medžio žievę, kuri ilgam sulaiko drėgmę prie augalo pagrindo.
Kenkėjai zundų dažniausiai vengia dėl jų kietų, odiškų ir dygliuotų lapų. Vis dėlto, anksti pavasarį pasirodžiusius minkštus ir dar nesutvirtėjusius jaunus lapelius kartais gali apgraužti sraigės ar šliužai. Taip pat tankiai susodintuose, prastai vėdinamuose gėlynuose vasaros pabaigoje ant lapų paviršiaus gali atsirasti baltas miltligės apnašas. Susidūrus su šia grybeline liga, reikia nedelsiant pašalinti pažeistus lapus ir ateityje užtikrinti didesnius atstumus tarp šalia augančių kaimynų.
Apie apiegeles.lt komandą
Esame augalų entuziastų komanda. Mūsų tikslas - dalintis praktiniais patarimais, naujausiomis sodininkystės tendencijomis ir įkvėpti jus kurti nuostabią žalią erdvę savo namuose bei kieme.
Jus taip pat gali sudominti
Daugiau naudingų straipsnių jūsų augalams ir namams.
