ROŽIŲ DAUGINIMAS SKIEPIJIMU
Rožės dauginamos vegetatyviniu būdu. Sėklomis praktiškai dauginami tik erškėčiai poskiepiams išauginti ir selekcijoje naujoms veislėms išvesti. Vegetatyviškai dauginama skiepijimu į paprastąjį erškėtį, žaliais ir sumedėjusiais auginiais, krūmo dalijimu, atžalomis ir atlankomis. Labiausiai paplitęs visame pasaulyje dauginimas skiepijimu. Apie jį pirmiausia ir pakalbėsime.
Dauginimas skiepijimu.
Augalas, į kurį skiepijama, vadinamas poskiepiu, o skiepijamo kultūrinio augalo dalis – įskiepiu. Žemės sklypas, kuriame auginami dauginimui augalai, vadinamas medelynu. Medelynui reikia parinkti šiltesnę vietą, geriausiai, kai yra natūrali užuovėja ir žemės paviršius nežymiai palinkęs į pietų pusę. Žema vieta visai netinka, nes čia laikosi šaltas oras. Podirvio vanduo turi būti ne aukščiau kaip 1,5 m iki dirvos paviršiaus. Medelynui geriausiai tinka lengvi priemoliai, dirva ruošiama panašiai kaip ir rožynui, tik medelyne rožės auga ne ilgiau kaip dvejus metus, todėl nereikia taip giliai dirvos įdirbti, užtenka iki 30-40 cm gylio.
Dauginimui reikia turėti veislinį rožyną, iš kurio būtų galima imti medžiagą skiepijimui, taip pat sėklinių erškėčių poskiepiams išauginti.
Sėklinius erškėčius galima auginti kur nors ant skardžių, žemės ūkiui nelabai tinkamoje dirvoje, tik kad ji nebūtų perdaug lengva arba užmirkusi. Pagal vaisiuose esamų sėklų kiekį galima apskaičiuoti, kiek sodinti erškėčių.
Vidutiniškai vienas suaugęs paprastojo erškėčio krūmas gali subrandinti apie 250-400 g vaisių. Iš šio kiekio galima paruošti 4,5-5 tūkst. sėklų. Jeigu tinkamų sėklų bus apie 30-35%, tai iš 1 kg šviežių vaisių galima išauginti apie 3-4 tūkst. poskiepių.
Poskiepiai ir jų išauginimas.
Poskiepis turi būti atsparus ligoms, šalčiams, nelabai dygliuotas, ypač gerai išsivystęs jo šaknynas, šaknies kaklelis kuo ilgesnis ir lygesnis. Nuo poskiepio biologinių savybių priklauso jo suaugimas su įskiepiu (įskiepio biologinis sutapimas), skiepo stiprumas, krūmo ilgaamžiškumas, žiedų kokybė ir žydėjimo gausumas.
Rusijoje, taip pat ir kitose šalyse rožių poskiepiams daugiausia naudojamas paprastasis erškėtis (Rosa canina L.). Tai tik 2-3 m aukščio krūmas. Žiedai šviesiai rožiniai arba balti, kartais ryškiai rožiniai, 4-8 cm skersmens, tuščiaviduriai. Žydi birželio pradžioje ne ilgiau kaip 2-3 savaites. Vaisiai lygūs, pailgai ovaliniai, šviesiai arba ryškiai oranžiniai. Dygliai ant pagrindinių stiebų reti, jų viršūnės dažniausiai truputį užlenktos, rečiau tiesūs. Mūsų klimato sąlygomis kaip vietinis augalas gana atsparus šalčiams ir ligoms, gerai išsivystęs šaknynas. šį erškėtį įskiepytos rožės beveik visos palyginti gerai prigyja ir auga.
Dėl paprastųjų erškėčių natūralaus tarpusavio kryžminimosi jų yra įvairių formų (klonų). Šio šimtmečio pradžioje Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Olandijoje ir kitose šalyse buvo pradėta R. canina selekcija, tirti natūraliai augantys jų klonai. Pavyzdžiui, Švedijoje šiuo metu tiriami net 24 poskiepių klonai. Čia, be R. canina, tiriamos R. multiflora Thunb, R. rubiginosa L., R. centifolia L. ir kt.
Panašūs tyrimai atliekami Lenkijoje, JAV, Olandijoje, Kanadoje ir daugelyje kitų šalių. Nustatoma, kokios erškėčių rūšys tinkamiausios atskiroms rožių grupėms ir veislėms skiepyti.
Poskiepių įtaka
Vertingų duomenų apie poskiepių įtaką kultūrinėms rožėms gautą Talino botanikos sode. Šio sodo darbuotojas V. Veski skiepijo arbatines hibridines, remontantines, poliantines ir laipiojančias rožes paprastąjį (R. canina L.) ir melsvalapį erškėtį (R. afzeliana Fries). įskiepijus miegančia akute arbatinių hibridinių rožių veisles į melsvalapį erškėtį, prigijo 88,8% akučių, peržiemojo — 68,8%, įskiepijus į paprastąjį erškėtį, prigijo — 94,7%, peržiemojo — 63,7%. Iš poliantinių, remontantinių ir laipiojančių rožių, įskiepytų paprastąjį erškėtį, prigijo — 98% akučių, peržiemojo — 72%, įskiepytų į melsvalapį erškėtį, prigijo — 93% ir peržiemojo — 62%.
Rožės, įskiepytos į melsvalapio erškėčio poskiepius, žydėjo gausiau ir krūmai buvo stipresni, negu įskiepytų į paprastąjį erškėtį. Arbatinių hibridinių veislių, įskiepytų į melsvalapį erškėtį, vienmečio krūmo per metus vidutiniškai buvo 2,7 žiedo, trimečio — 9 ir keturmečio — 9,8, o tų pačių veislių, įskiepytų paprastojo erškėčio poskiepius, atitinkamai buvo 3,4, 5,6 ir 7,3 žiedo.
Taigi jokiu būdu nepateisinama praktika rožių poskiepiams naudoti atsitiktinius erškėčius. Kol mūsų šalyje nėra atrinkta tinkamiausių formų, erškėčių sėklas poskiepiams reikia imti iš vešlių, nelabai dygliuotų, sveikų krūmų.
Erškėčių sėklos turi ilgą ramybės periodą ir pasėtos rudeni paprastai sudygsta tik antrų metų pavasarį.
Kad greičiau sudygtų, jas reikia atitinkamai paruošti — stratifikuoti.
Sėklų brendimo laikas
Mūsų klimato sąlygomis erškėčių sėklos subręsta rugsėjo antroje pusėje. Sėklos iš prinokusių vaisių išimamos, trinant juos lentele per vielinį tinklelį. Išimtos sėklos išplaunamos vandenyje, kartu pašalinamos paviršiuje plaukiančios lengvos sėklos. Nelaukiant, kol jos išdžius, tuojau pat stratifikuojamos, t. y. sumaišomos su trigubai didesniu rupaus upės smėlio kiekiu ir, gerai sudrėkinus, supilamos i dėžutę 20 cm storio sluoksniu. Taip paruoštas sėklas galima laikyti ir polietileno plėvelės maišelyje.
Dėžutėje ar maišelyje sustratifikuotos sėklos iki sėjos (12 mėnesių) laikomos vėsioje patalpoje (iki 4°) arba užkasamos i žemę 30-40 cm gylyje. Jei dėžutės laikomos patalpoje, sėklas retkarčiais reikia sudrėkinti ir permaišyti. Užkastų žemę arba laikomų polietileno maišeliuose papildomai prižiūrėti nereikia.
Kai kurie specialistai rekomenduoja sėklų ramybės periodą sutrumpinti, apdorojant jas įvairiomis cheminėmis medžiagomis, kaitaliojant temperatūrą ir kt. Praktiškai šios priemonės gal ir pagreitina sėklų dygimą, bet paprastai sumažėja jų daigumas, o kartais gali ir visai nedygti.
Po 12-13 mėnesių, t. y. kitų metų rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, stratifikuotas sėklas reikia pasėti. Prieš sėją jas reikia atskirti nuo smėlio, t. y. persijoti per atitinkamą tinklelį. Sėjai parenkama nepiktžolėta, prieš metus organinėmis trąšomis gerai įtręšta dirva. Sėjama i 0,9-1 m pločio lysves, tarp eilučių — 10-15 cm atstumu. Vieną išilginį metrą išsėjama apie 4-5 g, arba 150-200 sėklų (1 g apie 40 sėklų). Kad poskiepių būtų ilgesnis šaknies kaklelis, sėklas geriausia sėti 4-5 cm gylio. Prieš šalčius dirvos paviršių naudinga apmulčiuoti 1-2 cm durpių arba kompostinės žemės sluoksniu. Jei dirva mulčiuojama, sėklas reikia sėti sekliau (2-3 cm gylio).
Erškėčiai pradeda dygti gegužės mėn. Kad poskiepių išaugtų geresnis šaknynas, daigus su 2-3 tikraisiais lapeliais reikia persodinti — išpikuoti. Prieš iškasant daigus lysvė gerai palaistoma vandeniu. Daigų pagrindinė šaknelė apie trečdalį sutrumpinama. Daigai persodinami i lysvę 5-6 cm atstumu ir paliekami 20 cm tarpai tarp eilučių. Kad išaugtų tiesios šaknys, daigus kuoliuku padarytas duobutes reikia sodinti atsargiai, ištiesintomis šaknimis (12 pav.). Daigus geriau pikuoti ūkanotą dieną. Persodinus aplink daigus žemė gerai prispaudžiama, palaistoma ir po to apmulčiuojama 1 cm durpių arba kompostinės žemės sluoksniu.
Per vasarą purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės ir bent du kartus patręšiama. Daigams prigijus, laistoma azoto trąšų tirpalu (10 l vandens ištirpinama 30-40 g trąšų). Antrą kartą tręšiama maždaug po mėnesio tokiu pat tirpalu arba karvių mėšlo srutomis (santykiu 1 : 5). Pastebėjus kenkėjus arba kurios nors ligos simptomus, nedelsiant reikia naudoti cheminius preparatus, nurodytus „Kovos priemonės su rožių ligomis ir kenkėjais” skyrelyje.
Rudenį, vegetacijai pasibaigus, poskiepiai iškasami. Sutrumpinus šaknis ir išretinus šakas, nuskinami lapai ir jie surūšiuojami tris grupes: 1) šaknies kakleliai daugiau kaip 6-7 mm skersmens, 2) 3-5 mm skersmens ir 3) iki 3 mm. Pirmos grupės poskiepiai tinka skiepyti žiemą arba ankstyvą pavasarį. Skiepijant žiemą, poskiepius reikia apkasti šaltoje, ne aukštesnės kaip 1-2 °C temperatūros, patalpoje. Poskiepius galima apkasti ir lauke, tačiau, pradėjus šalti, reikia uždengti medžių lapais, eglišakėmis arba kitomis medžiagomis, kad žiemą bet kuriuo laiku juos būtų galima laisvai iškasti.
Akiuojant vasarą, poskiepius žiemai užtenka apkasti tik žemėmis lauke. Anksti pavasarį jie sodinami akiavimo laukelį. Dirva čia turi būti iš rudens giliai suarta arba perkasta ir gerai patręšta. Poskiepiai sodinami eilėmis 50-60 cm atstumu. Galima sodinti ir juostiniu būdu. Juostoje tarp eilių sodinama 25 cm atstumu, o tarp juostų — 50-60 cm. Dirvą dirbant arkliais arba mašinomis, tarp eilių paliekami 70— 80 cm tarpai. Abiem atvejais eilėse sodinama 10— 15 cm atstumu. Prieš sodinant šaknys patikrinamos, išpjaunamos pažeistos bei sugedusios ir pamirkomos karvių mėšlo ir molio skiedinyje. Sodinama pagal ištemptą vielą ar virvę. Geriausia sodinti dviese: vienas iškasa duobutę ir tomis pačiomis žemėmis užpila antrojo duobutę įstatytą poskiepį. Sodinti taip, kad šaknies kaklelis biltų 2-3 cm aukščiau žemės paviršiaus. Pasodinus būtina apkaupti 8-10 cm žemės sluoksniu. Taip pasodinti poskiepiai mažiau leidžia šoninių atžalų ir vėliau daug patogiau juos akiuoti. Poskiepiams prigijus, tręšiama azoto trąšų tirpalu aukščiau nurodytomis normomis. Per vasarą ravimos piktžolės, purenami tarpueiliai ir kovojama su ligomis ir kenkėjais.
Stiebinių rožių poskiepiams auginti reikia parinkti pačius stipriausius erškėčius ir juos persodinti gerai patręštą dirvą. Pavasarį sodinama 50 cm atstumu ir tarp paliekami 1 m tarpai. Trečių, o labai dažnai ir antrų metų pavasarį priklausomai nuo augalų vešlumo krūmelius reikia labai išgenėti, paliekant ne daugiau kaip 2-3 šakas iki 10-15 cm ilgio, gerai prižiūrėti, kas 10-15 dienų pakaitomis tręšti gyvulių srutomis ir skystomis azoto trąšomis. Po kiekvieno tręšimo ar stipresnio lietaus reikia supurenti dirvą. Taip prižiūrimi erškėčiai pradeda leisti naujus, labai stiprius ūglius. Kadangi iš krūmo reikia išauginti tik vieną stiebą, tai paliekamas pats stipriausias, tiesiai augantis, geriausia iš krūmo apatinės dalies. Per visą vasarą vos tik pradėjusius augti ūglius būtina tuojau išpjauti nuo pagrindo, geriau sekatoriumi. Rugpjūčio mėn. paliktas ūglis užauga iki 2— 2,5 m aukščio ir ji jau galima akiuoti pageidaujamos veislės akutes. Akutės visuomet geriau prigyja įakiuotos pirmamečius ūglius, kurie jau pakankamai sumedėję. Akiuojama stiebą 1-1,2 m aukštyje iš priešingų šonų, iš karto 3-4 akutes. Laipiojančios rožės stiebą akiuojamos 1,5-1,8 m aukštyje. Įakiuoti erškėčiai rudeni iškasami ir per žiemą laikomi kaip ir visi okuliantai. Pavasarį jie sodinami nuolatinę vietą.
Stiebinių rožių akiavimas, jų saugojimas per žiemą ir agrotechnika tokia pat kaip ir krūminių rožių.
Šaltinis: Vikipedija