Kaktusų klasifikacija

Klasifikacijos pagrindu imami pastoviausi kaktusų organų bruožai – užuomazgos ir žiedo sandara bei jų iš dėstymas, sėklų forma, stiebo anatominė struktūra ir chromosomų skaičius.

Kaktusinių šeimai (Cactaceae) priklauso daugiau kaip 3000 rūšių (šis skaičius nuolat auga, nes ilgainiui atrandamos vis naujos kaktusų rūšys).

Pirmąją kaktusų gentį (Cereus) 1696 m. nustatė Germanas. Profesoriaus Šumano (K. Schumann) 1898 m. patobulintoje sistemoje jau buvo 21 gentis. Kaktusų klasifikaciją nuolat tobulino įvairių šalių mokslininkai, kol visuotinai buvo pripažinta K. Bakebergo (Curt Backeberg) sistema. Šios sistemos autorius – vienas žymiausių kaktusų žinovų, tyrinėjęs šiuos augalus jų tėvynėje. Jo monografija ,,Die Cactaceae” (išleista Jenoje 1958-1962 m. vokiečių kalba), kurioje aprašytos 228 kaktusų gentys, vadovaujasi dauguma kaktusininkų.

Kaktusinių šeima (Cactuceae Lindley) skirstoma į tris pošeimius, kurie savo ruožtu dalijasi į gentis, rūšis ir formas.

Šiam pošeimiui priklauso augalai, vos vos panašūs į kaktusus, iki šiol išsaugoję lapus. Pirmaujanti gentis yra Peireskia (Plum.) Mill. non Vell, pavadinta prancūzų mokslininko Fabricijaus Peireskio (Fabrice Peireskius) garbei.

Populiariausios rūšys – Peireskia aculeata (Plum.) Mill. Ir Peireskia undulata Lem. Peireskijos dažniausiai naudojamos kaip poskiepiai zigokaktusams skiepyti.

Skiriamasis šio pošeimio bruožas – glochidijos trumpi, plonyčiai šeriukai, augantys iš areolių. Patekę ant odos, jie sukelia niežėjimą. Svarbiausia šio pošeimio gentis yra Opuntia (Tournef.) Mill.

Pavadinimas yra kilęs iš Graikijos miesto Opuso, nors Graikija niekada nebuvo šio augalo tėvynė. Jaunos ataugos turi plono paplotėlio, cilindro, rutulio, lazdelės pavidalo greitai nukrintančias lapų užuomazgas. Opuncijų būna įvairaus dydžio, pradedant liliputinėmis ir baigiant gigantiškomis, medžio didumo (pastarosios kolekcijai netinka, nes išaugusios netenka savo dekoratyvumo). Kolekcionierių mėgstamiausios yra įvairiausių formų Opuntia microdasys (Lehm.) Pfeif, pavyzdžiui: Opuntia microdasys v. albispina Fobe (baltosios glochidijos), Opuntia microdasys v. pallida Hort. (šviesiai geltonos glochidijos), Opuntia microdasys v. rufida K. Sch. non Eng. (rusvos glochidijos).

Iš viso yra daugiau kaip 300 opuncijų rūšių.

Sukulentiniai (sultingi) augalai, be lapų ir glochidijų. Siam pošeimiui priklauso daugiau kaip šimtas genčių, iš kurių paminėsime tik dažniausiai mėgėjų auginamas.

Cereus Mill. Šiai genčiai priklauso visi ilgastiebiai kaktusai, iš dalies epifitiniai, augantieji ant medžių kamienų, svyrantieji, šliaužiantieji, jų tarpe – ,,Nakties karalienė” [Selenicereus grandiflorus (L.) Br. et R.], kolonų pavidalo kaktusai.

Galima išvardyti šios genties populiariausias rūšis:

Aporocactus flagelliformis (L.) Lem. Svyrančios pynės pavidalo stiebai, apsidengę gelsvais dygliukais. Ankstyvą pavasarį žydi netaisyklingos (zigomorfinės) formos melsvai raudonais žiedeliais. Jiems reikia maistingos žemės.

Chamaecereus silvestrii (Speg.) Br. et R. Liliputinis krūmelis, kurį sudaro atskiros šviesiai žalios piršto storumo ataugėlės. Lengvai dauginasi auginiais. Žiedai nedideli, raudoni. Žydi tik vėsioje ir šviesioje vietoje peržiemoję.

Cleistocactus strausii (Heese) Backbg. Tiesus daugiabriaunis (apie 25 briaunų) stiebas, padengtas baltų šerių dygliukais. Išaugęs 80 cm aukščio, žydi raudonai violetiniais žiedais.

Piplantocereus peruvianus (L.) Ricc. Plonyčiai, sparčiai augantys stiebai, turintys nuo 5 iki 8 briaunų su rudais dygliukais. Žiedų išorė raudona, vidus baltas. Labai populiari monstruozinė forma (liaudies vadinama uola).

Myrtillocactus geometrizans (Martius) Cons. Penkių ar šešių briaunų stulpo pavidalo stiebai, lengvai šakojasi. Apsidengę melsvomis apnašomis, dažniausiai turi mažai dygliukų. Žiedai smulkučiai, jų daug.

Selenicereus grandiflorus (L.) Br. et R. ,,Nakties karalienė” – gyvatės pavidalo augalai, maždaug 20 mm storio. Kiekvienas žiedas (25-30 cm dydžio) težydi vieną naktį, skleisdamas malonų vanilijos kvapą. Mėgstamiausios šių genčių rūšys yra tos, kurių jauni augalai turi rankų plaukuotą apdangalą. Vasarą jiems reikia žemesnė, kaip 15°C reikalingas drėgnas oras, žiemą – temperatūra ir sausas oras.

Gražiausios rūšys:

Cephalocereus senilis (Haw.) Pfeif. Meksikietiškoji ,,Senelio galva”. Dar jaunas sėjinukas egzemplioriaus stiebo viršūnė panaši į suveltą žilą ševe. jau būna apsidengęs ilgais baltais plaukais. Suaugusio liūrą. Apie dvidešimties briaunų stulpeliai, apsidengę tankiu plaukuotu lyg vatos ,,futliaru”.

Oreocereus celsianus (Berg.) Ricc. Trumpučiai žali 8–12 cm storio stulpeliai. Dar jaunų augalų gerai išsivysčiusi plaukuota danga. Tėvynėje pakelia žemesnę už 0° temperatūrą.

Rhipsalis Gaertn. Jų yra daugiau kaip 60 rūšių. Tai epifitiniai augalai su virbo pavidalo plačiai išsišakojusiais plokščiais, briaunotais stiebais, be dygliukų. Žydi žiemą. Gerai auga pakabinamuose vazonuose. Žemė – maistinga, perpuvusi, inspektinė, su stambiagrūdžio smėlio priemaiša. Vasarą juos reikia laikyti pusiau pavėsyje, gausiai laistyti, rudeni 8 savaites trunka ramybės laikotarpis, kurio metu laistoma saikingai. Žiemą laikomi šviesioje, šiltoje vietoje ir kartkartėmis apipurkščiami (tik ne ant sukrautų žiedų).

Pačios gražiausios rūšys yra:

Rhipsalis cassytha Gaertn. Stiebai labai išsišakoję, ilgi, 2-4 mm storio, su miniatiūrinėmis areolėmis. Žiedai gelsvai balti.

Rhipsalis houlletiana Lem. Stiebas ir šakos plokšti, platūs, panašūs į dantytus augalų lapus. Žydi žiemą baltais žiedais, išdėstytais auginių kraštuose.

Hariota salicorniodes (Haw.) DC. Šios rūšies kaktusai susideda iš nedidelių narelių su pastorintu viršutiniu galu. Nedideli gelsvi žiedai pasirodo ankstyvą pavasarį auginių galuose.

Epiphyllum Haw. 1955 m. botanikų kongrese Londone buvo nutarta šią gentį vadinti Zygocactus, o genti Phyllocactus – Epiphyllum.

Zygocactus truncatus (Haw.) K. Sch. Plokšti, vienas iš kito augantys nareliai, kurių gale išsivysto netaisyklingos (zigomorfinės) formos avietinės spalvos žiedai. Kai augalas sukrauna žiedus, nereikia jo perstatinėti, judinti, nes tokiu atveju nukrinta pumpurai. Jis labai populiarus gėlininkų mėgėjų tarpe. Žydi ne tik gruodžio, bet kartais net gegužės mėnesį. Įskiepytas į peireskiją labai dekoratyvus. Žiemoti mėgsta šviesioje, šiltoje vietoje, dažnai apipurkščiamas.

Tai žemučiai, rutulio ar cilindro formos kaktusai. Dalijasi į dvi grupes: Pietų Amerikos – Parodia Speg., Notocactus (K. Sch.) Berger emend Backbg., Malacocarpus SD., Gymnocalycium Pfeif.- greitai pradedantys žydėti kaktusai. Jie dažniausiai skiepijami, nors, augdami iš savo šaknų, taip pat gerai žydi, mėgsta drėgmei laidžią žemę su smėlio ir kalkių priemaiša. Žiemoja sausai. Šiaurės Amerikos senieji egzemplioriai paprastai būna cilindro formos. Turi areoles su tvirtais, gerai išvystytais, dažnai užlinkusiais dygliukais. Jų būna ryškių spalvų, labai dekoratyvūs. Ilgai nežydi, yra lepesni, negu Pietų Amerikos minėtų genčių kaktusai.

Ilgais geltonais dygliukais, gerai augantys iš savo šaknų, dekoratyvūs kaktusai. Labai mėgsta saulę. Šviesiai žalias cilindro pavidalo korpusas, pasidengęs tankiais plonais gelsvais dygliukais. Viršūnėlė palinkusi į pietus. Žydi ilgai, žiedai gelsvos spalvos.

Šios genties kaktusai kambario sąlygomis labai sunkiai auga. Žiemoja šaltoje (apie 8°C), sausoje vietoje. Tai – vadinamoji ,,Vyskupo kepurė”, be dyglių. Žiedai – blizgantys, geltoni. Kaip ir ankstesnioji gentis, mėgsta žemę, kurioje yra smėlio ir kalkių. Stiebas išsišakoja prie pagrindo, sudarydamas žemaūgius, pailgos formos krūmus, su briaunomis ir spygliukais, kartais labai tankiais ir ilgais. 10-15 cm aukščio, 3-6 cm storio, tankiais balksval rožinės spalvos dygliukais. Žiedai – dideli, ryškūs. Yra daug atmainų. 5-6,5 cm diametro, šviesiai žalios spalvos, 10-15 briaunų, ilgais gelsvais ir rudais spygliukais. Žiedai purpuriniai.

Pati populiariausia kaktusų gentis. Beveik kiekvieno gėlininko namuose ant palangės galima pamatyti dygliuotą kankorėžį. Šios genties kaktusai pateko į Europą daugiau kaip prieš 100 metų. Jie populiarūs todėl, kad lengvai dauginasi ,,vaikais”. Esant galimybei, vasarą echinopsius patartina laikyti lauke – balkone arba už lango. Gerai prižiūrimi jie žydi kasmet didžiuliais baltais, alyviniais žiedais. Jų žiedus noriai lanko ir apdulkina vabzdžiai. Dėl to atsirado daug hibridų, kurių visų neįmanoma apibūdinti. Yra 5 pagrindinės rūšys:

1. Echinopsis eyriesii (Turp.) Zucc. Tamsiai žali, briaunoti rutuliai su trumpučiais tamsiai rudais dygliukais. Žydi baltai.

2. Echinopsis multiplex (Pfeif.) Zucc. Rutulio formos, tankiai briaunoti kaktusai, rudais dygliukais, kurių viršūnė tamsesnė. Žydi rausvai raudonais žiedais. Labai mėgsta saulę.

3. Echinopsis oxygona (Lk.) Zucc. Kamuolio formos, briaunoti augalai, dygliukai (iki 2 cm ilgio) iš pradžių būna šviesiai rudi, vėliau patamsėja. baltas su rausvu atspalviu. Žiedų išorė raudona, vidus

4. Echinopsis tubiflora (Pfeif.) Zucc. Rutulio formos tamsiai žalias aštriabriaunis kaktusas su ilgais, kartais 3,5 cm ilgio, dygliais. Galuose dygliai tamsesni. Žydi baltais dideliais žiedais.

5. Echinopsis turbinata (Pfeif.) Zucc. Rutulio pavidalo briaunotas augalas. Dygliukai šviesiai rudi, viduje – juodi. Žiedai balti, kvapas primena jazminus.

6. E. Abramova Visos išvardytos echinopsio rūšys mėgsta žiemoti šaltai, sausoje, saulėtoje vietoje. Vasarą, karštomis dienomis juos reikia gausiai laistyti. Gera patręšti atskiestomis. galvijų srutomis.

Dėl įvairiaspalvių žiedų ši gentis yra viena mėgstamiausių. Gausaus žydėjimo laidas šaltos, šviesios žiemojimo sąlygos, daug saulės ir oro vasarą. Pats genties pavadinimas – jo tėvynės Bolivijos anograma. Jų yra daug rūšių, žydinčių įvairiausiais žiedais.

Rutulio formos, trumpais tvirtais dygliukais, raudonais žiedais. Cilindro formos. 1-2 centriniai dygliukai tamsūs, aplinkiniai – trumpi ir šviesūs. Žiedai – aukso spalvos. Žemo cilindro formos. Žiedai – violetiniai. Skiriamasis šios genties bruožas – nedidelis tarsi įdubęs rutulėlis viršūnėje. Išaugina daug vaikų”. Net ir jauni, dažnai ir vienerių metų, sėjinukai žydi. Įvairiausių spalvų žiedai išauga iš šoninių ir žemutinių areolių. Šviesiai žali su gelsvais dygliukais. Žiedai – aukso spalvos.

Mažučiai, šviesiai žalsvi rutulėliai su plonyčiais dygliukais. Žydi gausiai, ryškiai raudonai. Nelepus, rekomenduojami pradedantiesiems kaktusininkams.

Maži rutulėliai su gelsvai rausvais dygliukais. Žiedai ypatingai gražūs, šviesiai rožinės, šiek tiek violetinės spalvos. Žymiai stambesni už ankstesniuosius, net iki 8 cm diametro, apsidengę permatomais šerių dygliukais, siekiančiais 2 cm ilgio. Žiedai – dideli, net 5,5 cm diametro, kraujo raudonumo. Jie skiriasi nuo plokščių rebucijų pailginto cilindro forma. Žydi gausiai.

Neaukšti cilindriukai. Žiedai – vyšniniai.

Liliputinis kaktusas, apsidengęs baltais dygliukais. Žiedai gelsvai raudoni. Visų liliputinių kaktusų auginimo sąlygos vienodos. Žiemą šie aukštikalnių augalai mėgsta šviesą, vėsą ir absoliučią sausrą, vasarą – gryną orą, gausų laistymą. Žemė turi būti normali su smėlio priemaiša.
Nė viena kaktusų gentis neturi tokių įvairių formų ir spalvotų dyglių, kaip mamiliarijos. Daugelio rūšių žiedai smulkūs (1,5-2 cm), išsidėstę vainiku viršūnėje, tik Kalifornijos ir kai kurių meksikietiškųjų mamiliarijų žiedai išauga labai dideli ir įvairių spalvų. Nelepūs.

Šioje gentyje yra apie 250 rūšių, kurių dauguma ilgainiui išauga į didžiules gražias kolonijas. Šias rūšis reikia sodinti į plačius dubenėlius. Ypatingai patrauklios mamiliarijos žiemą, kai visai netikėtai tarp spenelių pavidalo ataugėlių pasirodo ryškiai raudonos uogos. Sėklos bręsta nepastebimai, ir tik prinokęs vaisius staiga išsprūsta į paviršių. Mamiliarijos mėgsta žiemoti šviesioje, sausoje, vėsioje (8-10°C) vietoje.

Vasarą joms reikia daug saulės; laistyti, atsižvelgiant į išdžiūvimo laipsnį. Kamuolėliai, apsidengę švelniu šilkiniu baltu pūku, iš kurio kyšo gelsvai rudi dygliukai-kabliukai. Žydi smulkiais baltais žiedais. Kamuolėliai su mažomis, trumpomis spenelių pavidalo ataugėlėmis, tankiai apsidengę baltais dygliukais. Centriniai dygliai rudi, aštrūs. Žiedai išsidėstę vainiku, ryškiai raudonos spalvos.

Stori cilindriukai, tankiais baltais dygliukais. Centriniai dygliai juodi, smailūs. Žiedai raudoni, juostuoti. Gerai auga, jei į žemės mišinį pridedama kalkių.

Šviesiai žali, labai ilgais, storų spenelių pavidalo, gelsvokais dygliukais. Žiedai dideli, ryškiai geltoni. Saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Šį kaktusą vieną pirmųjų puola erkutės. Daugelyje šalių, jų tarpe ir Tarybų Sąjungoje, pirma rašoma žmogaus pavardė, o paskui – vardas.

Taip yra ir augmenijos pasaulyje: pirma rašomas genties, paskui rūšies pavadinimas. Tokią nomenklatūrą įvedė prieš 200 metų Kiekvienoje šalyje tėvyniniai augalai, taip pat ir dauguma introdukuotų augalų, vadinami nacionaline kalba. Lotyniškus pavadinimus vartoja tik botanikos specialistai.

Tačiau kaktusai vadinami tik lotyniškai, t.y. Tokiais. pavadinimais, kokiais juos pažymėjo autorius, pirmą kartą aprašęs vieną ar kitą gentį. Pagal veikiantį tarptautinį susitarimą pirmiausia rašomi lotyniški pavadinimai, paskui smulkesnį aprašymą duomenis galima pateikti bet kuria kita kalba.

Bandymai sukurti pilną kaktusų nomenklatūrą kitomis kalbomis nepavyko: liaudiškus pavadinimus teturi vienas kitas kaktusas, pavyzdžiui, ,,Nakties karalienė” ,,Vyskupo kepurė”. Todėl kaktusininkams belieka susipažinti su lotyniškais bent jau kolekcijoje esančių kaktusų pavadinimais.

Kiekvieną augalą botanikai vadina dviem vardais: pirmasis rodo gentį (genus), antrasis rūšį (species). Imkime, pavyzdžiui, Rebutia senilis. Iš šio pavadinimo suprantame, kad kaktusas priklauso genčiai, pavadintai prancūzų kaktusininko Rebiu (Rebut) vardu. Šiai genčiai priklauso daug gausiai žydinčių, aukštai kalnuose augančių rūšių. Rūšies pavadinimą senilis (senasis) šis kaktusas gavo dėl savo tankių, baltų dyglių.

Genties pavadinimas visuomet rašomas didžiąją raide, net ir tuo atveju, jei jis kildinamas ne iš pavardės. Rūšies pavadinimas rašomas mažąja raide.

Rūšis gali turėti keletą atmainų ir veislių. Pavyzdžiui, turime kaktusą, kurio pavadinimas. Šis pavadinimas kalba apie skiauterėtąją atmainos fcrmą cristatą, taip pavadintą ją aprašiusiojo botaniko Fridricho vardu. Rūšies pavadinimas yra kilęs iš laivų savininko Michanovičiaus (mihanovichii) pavardės ir rodo gentį, kuriai būdingas pliko puodelio formos žiedas (gymnos – nuogas, plikas, calycium puodelis). Šalia rūšies pavadinimo visada sutrumpintai rašoma moksliškai aprašiusio augalą autoriaus pavardė.

Pavyzdžiui, Parodia mutabilis Backbg. (Backeberg). Rūšies pavadinimas iš esmės nesikeičia. Tačiau tuo atveju, jei keičiasi genties pavadinimas, motyvuotai priskiriant rūšį prie kitos, jau žinomos genties, tai šio pavadinimo keitėjas, įrašydamas sutrumpintą rūšies pavadinimo autoriaus pavardę skliausteliuose, prirašo dar ir savo pavardę. Pavyzdžiui, pavadinimas. sako, kad pirmasis augalą pavadino botanikas Verdermanas, priskyręs ji genčiai, kurią Bakebergas vėliau priskyrė naujai genčiai parodija (Parodia).

Genties, rūšies ir veislės pavadinimai gali būti kildinami iš žmonių pavardžių – rebucija (Rebutia), iš vietovardžių – bolivianus (iš Bolívijos), iš augalų savybių gimnokaliciumas (Gymnocalycium) ir t. t.